Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7278&FId=10250&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Gyveno vienas garsingas karalius, jis turėjo vieną sūnų, vardu Milordą. Sykį Milordas surinko dvyliką ištikimų vyrų, pajėmė du šunis ir išjo in girią medžiot. Kaip tik nujojo gana toli no krašto, pakilo debesiai, užėjo griausmai, žaibai, perkūnijos. Jie visi išsilakstė: tie jo tarnai nubėgo atgal in miestą, o jis liko vienas. Jis atsistojo po medžiu. Kaip perėjo tas griausmas, jis sykį, kitą ir trečią užtrūbijo an trūbelės, kad susirinktų jo tarnai, bet nieks neatsišaukė ir nieks neatėjo pas jį. Jis užsėdęs joja, kad išjot iš girios o jotie in savo miestą. Pamatė labai didelį zuikį bėgant. Šunes, pamatę tą zuikį, – vytis, o jis – paskui šunis. Jojo jojo, žiūri – jau guli viens šuo negyvas. Pajojo toliau – jau ir kits negyvas: vis tas zuikis perplėšia. Jau jis nepataiko išeit iš girios, jau jį ir temtie pradėjo. Jis savo arklį pririšo prie medžio, o pats inlipo in medį, bijodamas, kad žvėrys jį nesudraskytų. Persėdėjo per naktį. An rytojaus išlipęs, užsėdęs an savo arklio, joja toliau, kad jis kur kraštą prijotų o galėtų in miestą parjotie. Ale jam teip bejojant, prijojo tokį gražų daržą: pilnas kvietkų prisodytas, ir kvapas no jų puikus. Ale jį teip apmarino miegas, kad jis negali pajotie. Jis atsigulė ir užmigo. Susapnavo tokį sapną. Rodos, pasirodė jam toks kelias platus ir auksu, sidabru išklotas. Tuo keliu prijojo tokį dvarą. Prie vartų du levai prirakyti. Jis jojo in tą dvarą, tie levai jį griebė, o jis iš baimės pabudo. Mislia, kas čia do sapnas būtų. Pajojo galą – rado tokį kelią, tuom keliu prijojo tokį dvarą. Tas dvaras visas aptvertas aukštu mūru, o prie vartų du levai prirakyti, o tie levai ką tik nesusisiekia su viens kitu. Ale jis atsidrąsinęs – jot an to dvaro pažiūrėt, kas ten yra. Jis kaip smarkiai jojo, levai griebė arklį, o jis nusivertė an to dvaro, o tą jo arklį suėdė levai. Jis ten vaikščioja, jokią gyvą dūšią neranda. Ale ne po ilgam sustaugė levai. Atvažuoja dvylika karietų, o ties pirmutine karieta klaupė levai an kelių. Suvažiau visi, išlipo karalienė ir sako:
– Milordai, kaip tu čia atėjai?
Jis jai išpasakojo, kaip jis ten atklydo. Sako:
– Teisybę sakai, nes aš apė tai viską žinau.
Tep jie ten visi pietų pavalgė. Sako:
– Jūs visi važuokit, o aš čia liksu.
Tie visi išvažinėjo, o jiedu ten likosi. Dabar pasakoja karalienė:
– Aš tai visa priežastis tos nelaimės. Aš tai tą viską, kokį tu vargą turėjai, padariau, aš tave noru už vyrą gautie. Aš asiu karalienė našlė, buvau su vyru pusę metų. Vyras numirė. Tai jeigu tu ištylėsi, niekam šito nepasakysi, tai mudu už pusės metų apsivesim, o jeigu pasakytum kam, tai jau an šito daikto dvaro nerasi, tik rasi toblyčią su parašu.
Jiedu teip pašnekėję pernakvojo. Anryt jam atsidarė akys, pamatė savo miestą, o da ir tą ūlyčią, kur jis gyvena, ir no miesto bestovįs kaip už poros varsnų. Parėjo jis in miestą.
Tuo tą vakarą paprašė viena ponia an baliaus, o toj ponia norėjo, kad jis jos dukterį imtų. Kaip tik Milordas atėjo an to baliaus, tep tuo davė kasžin kokio ten gėrimo. Jis kaip tik biskį išgėrė, tep tuo jis pats nejuto, kaip jis tą visą atsitikimą išpasakojo. Kada jis atėjo in protą, jis atsiminė, kad jau jis viską išpasakojo. Anryt apsirengė ir išė in kelionę. Atėjo an to daikto, kur buvo tas dvaras, žiūri – stovi stulpas su tokiu parašu: „Už tai, ką tu manęs neklausei, sulaužei sukalbą, tai jei tu nori mane rastie, tai anksčiau nerasi kaip už dvylikos metų. O ar ieškosi, ar neieškosi, tai jau be bausmės nepereis“.
Tep jis turėjo kišeniuos gana raudonųjų. Nukeliau in pamarę, ar negaus laivą perplaukt per mares. Neilgai jam laukus, važiau laivas pamare, jį pajėmė, ir nuvažiau jie per mares, patiko kitą laivą murinų žmogžudžių. Tuo tie murinai sulipo an to jų laivo, o Milordą gyvą pajėmė, pasodino an savo laivo ir veža. Sako:
– Kiek metų mes važinėjam mušdami žmones, ale niekad tokį pelną negavom kaip šiandie. Mes jį nuvešim mūs karalaitei, tai jis galės apsiženyt ir būtie karalium. Jam bus gerai, o mes gausim no jos gerą pelną.
O kada atvažiavo pas tą karaliūtę, tuo jai davė žinią, kad atvežėm jaunikį. Anoj su didele iškilme jį pasitiko, o kad pamatė, kad baltas žmogus, tuos murinus gerai apdovanojo. Toliau klausia toj karalaitė:
– Iš kur, koks?
Sako:
– Aš asiu sūnus kunigaikščio, Milordas. Važiavau per mares, pagavo tie murinai ir atvežė in nevalią.
– Tu nebijok, aš tave padarysu karalium šitos žemės.
– Aš per mažo unaro būtie karalium.
O jis dėl to nenorėjo, kad jis norė savo pirmutinę sukalbėtą rastie.
– Na, sakyk teisybę, ar nenori būtie karalium?
Sako:
– Geriau man mirtį pakeltie, nė kaip su tavim apsivestie.
– O tu prakeiktas varge! Veskit jį in sklepą pas kirmėles ir laikykit tris dienas!
Nuvedė jį ten, uždarė. Tos kirmėlės visokios, baisiausios angys apė jį sukasi. Vaikščioja nuliūdęs, laukdams galo.
Trečią dieną jį išvedė ir paleido in sodą. O tas sodas aptvertas aukščio dvyliką sieksnių, kad ten nė menkas paukštis išlėktie negali, o jau apė žmogaus išlipimą nė mislyt negali. Ale ten buvo senas sodaunykas. Prašosi jis jo, kad jį išleistų. Sako:
– Aš čia prisiekęs teisingai tarnautie tame sode. Aš negaliu tave paleistie. Jei nori – čia yra toliau tame sode tokia skylė, visi vadina – kelias in pragarą, tai jei nori, tai gali ait tąj skyle.
Jis ait tąj skyle. Ko tolyn, to labyn smarvė, kad jau jis ką tik paaina. Ale bet tolyn jau jam buvo geriau, ir išėjo iš tos skylės. Pamatė žemę, ale ait nėr kur: aplink vandenys. Dabar jis stovi ir laukia, ar nepamatys laivą atplaukiant. In tąsyk pamatė – atplaukia laivas ir tiesiog an jo. Sustojo, nusileido luotelį no laivo. Sėd trys vyrai ir atplaukia pas jį. Sako:
– Skubyk, sėsk an luoto, važuosim an laivo, nes jau mes tavęs seniai ieškom: tavo karalienė tave laukia an laivo.
Privažiau jie prie laivo. Su tąj savo karaliene pasisveikino, nuvažiavo in tą karalystę, apsivedė jiedu ir ten iki mirties karaliavo.

PATEIKĖJAS: Antanas Kavaliauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 337-341, Nr. 160
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 160
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

Spausdinti

Atgal