Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7284&FId=10256&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks ponas, jis turėjo vieną dukterį. Ta jo duktė iš netyčių sulaukė sūnų. Dabar ką jis darys – paprašė pas tokią moteriškę, kad tą vaiką nuneštų in girią ir pamestų. Toj paklausius nunešė in girią ir paliko suvysčius. In tąsyk atėjo karaliaus duktė su tarnaitėms in tą girią pasivaikštinėtie, pamatė, kad guli vaikelis, – tuo liepė tarnaitei jį pajimtie ir pareidamos parnešė tą vaikelį in savo dvarą ir augino už savo vaiką. Užaugino, išmokino, o kad perėjo visus mokslus, tas karalius jį labai mylėjo, nors jauną, padarė jį jenarolu. Toliau jam viskas gerai klojos: pastojo jis didesniu jenarolu ir teip toliau, iki pastojo vyriausiu po karalium.
Ale ne po ilgam kits karalius išdavė vainą su tuom karalium. Dabar tas karalius suvadino visus jenarolus: katras ais su tuom karalium an vainos. Visi vienu žodžiu ištarė:
– Tegu aina vadovu tas vyriausias.
Ir teip jau stojos. Jis nuvėjęs pamušė aną karalių, sugrįžo laimingai su muzikom ir linksmybėm.
Perėjo pusė metų – šaukė an vainos kits galingas karalius. Jau jam reik vėl keliaut an tos vainos. Pajėmė jis dvyliką tūkstančių vyrų ir iškeliau. Kada pradėjo mūšį, jam vėl sekėsi. Anas karalius, matydams, kad jau jam blogai, padarė pakajų an dviejų mėnesių. Jis pakajaus laike su savo vyrais ilsėjosi, o anas drūtino savo armijas patykom. O kada jau stojo muštis, pamušė jį anas karalius ir teip pamušė, kad jau jis jokį vyrą neteko, jau ir jį anie norėtų užmuštie. Ale jis turėjo labai smarkų arklį, tai kaip jį jau apniko, tai jis kaip leido savo tą arklį per vidurį neprietelių – anie ir kirto, ir šaudė, ale jis su tokiu dideliu graitumu išbėgo no neprietelių. Dabar sako viens sau: „Grįžt atgal in karalystę negaliu – ar man vienam tikės karalius? Sakys, kad aš parsidaviau, pinigus pajėmiau in kišenių, o kas man už tai bus – virvė an kaklo. Geriau jau negrįšiu, leisuos toliau in svietą“. Paspaudė savo arklį ir nujo sau. Atjojo in tokią girią. Jojo jojo per tą girią, ale su sykiu pasibaidė jo arklys. „Na, – sako, – jau čia man bus galas gyvenimo“. Ale sutiko levą. Tas levas šoko tuo an arklio ir norėjo išsižiojęs jį prarytie, tai jis jam kelissyk šovė in gerklę, ir no to šūvio baisiai rėkdams pastipo. Dabar ką jis sumislio? Sako: „Geras kailis, gaila palikt“. Jis tuo sustojo, kardu aprėžė apė kojas ir tuo nutraukė jam tą kailį. Sako: „Kad kur nujosu, sustosu ir apsigyvęsu, tai man bus pas lovą po kojų“. Ale jis susisuko tą skūrą, atnešęs deda an arklio. Tas arklys suvuodė žvėrį – pasibaidė, nutraukė kamanas, kaip nuvė per girią, teip nuvė. Dabar jau jo visai blusos numirė: „Na, – sako, – da pirmai buvau raitas, o dabar jau likau pėkščias – jau dabar mane kur suvės žvėrys“. Aina jis pėkščias. Aina aina, niekur nieko nepriaina. Ėjo kiek dienų, jau pradėjo rodytis seni kelmai – jau jam ženklas, kad jau jis išeis in kraštą. Toliau paėjo – jau pamatė naujų kelmų, paėjo da toliau – rado tokias lygumas. Toje lygumoje – sodas, gražus, aptvertas, kad niekur negali ineit. Matyt vidurij to sodo prūdas, an to prūdo tokia trobelė ir matyt toliau dideli pakajai. Kelissyk apėjo aplink, pakol atrado vartus: teip intaisyti tie vartai, kad jis ką tik inėjo. Inėjo in tą sodą, inlindo in tankumyną ir žiūri, ar nepamatys kokį žmogų. Ale nieko nemato. Pavakare priėjo prie to prūdo, tilteliu nuvėjo in tą trobelę. Toj trobelėj nieko daugiau nėra, tik lova išklota ir gale lovos kabo an sienos abrozėlis su paveikslu velnio. Jis, nežiūrėdams an to paveikslo, nusirengė ir atsigulė. Nieks pas jį naktij neatėjo. Gerai permiegojęs, atsikėlė, apsirengė. Na, jis mislija sau, kas čia do dvaras, kad jokią gyvą dūšią nėra. Aina jis pažiūrėt in tuos pakajus. Inėjo in pirmą – juodai inrengtas, inėjo in kitą – raudonom gelumbėm išmuštas, ir visų karalių abrisai išpiešti kabo an sienos. Inėjo in trečią – išrodo kaipo valgomas pakajus, ir stovi an stalo valgymų ir gėrymų. Jau jam gerai. Norėjos valgyt – jis atsisėdęs prisipylė degtinės stiklelį, išgėrė, pasivalgė.
Ale išgirdo toliau pakajuos, kad kas atsiduso žmogišku balsu. Toliau klauso – susibarškino durys, ir jau išeina pana. Sako toj pana:
– Aš čia dvylika metų kaip būnu ir jokį žmogų nemačiau. Kaip tu čia atėjai? Kiba tave vėjas čia atnešė.
Sako jis:
– Mane čia ne vėjas atnešė, ale bėda mane čia atvedė.
Jis jai išpasakojo visą savo praaitį gyvenimo ir kaip jis čia atėjo. O ji jam teip papasakojo:
– Aš asiu duktė vienturtė tokio tai karaliaus. Sykį aš išėjau pasivaikščiot in karališką sodą – vėtra ištiko ir mane iš pulko išnešė, ir atnešė velnias in šitą dvarą, ir dabar jau dvylika metų, kaip mane kankina parlėkdams. Ir dabar jau netoli toj valanda – jau parlėks ir vėl kankys.
Ale tas jenarolas turėjo an piršto žiedą, dovanotą to karaliaus, katram jis tarnavo. Dusyk iškilo vėjas, drebėjimas žemės – atėjo tas velnias, katro tas dvaras. Kaip tik atėjo in tą pakajų, kur jiedu būna, tep ir puolė an žemės ir ėmė rėktie. O tas jenarolas klausė:
– Kas tau yra?
Sako velnias:
– Nusimauk tu tą žiedą, insidėk in kišenių, nes mane labiau degina kaip pragare.
Tep tas jenarolas nusimovė tą žiedą o pridėjo jam prie akių, tai tas velnias da labiau vaitojo ir šaukė. Sako:
– Ką nori, aš tau padarysu, tik tu tą žiedą insidėk in kišenių, kad aš jo šviesos nematyčia.
Sako jenarolas:
– Nunešk tu mus in šitos panos dvarą, pas jos tėvą.
– Tai tu jį insidėk in kišenių, tai aš galėsu no žemės atsikeltie o tuo viską padarysu.
Tas tą žiedą insidėjo in kišenių, ir, jiem ten bestovint, pajuto, kad – jau an to dvaro pas tos karalaitės tėvą. O kada tėvas pamatė teip seniai nematytą dukterį, iš džiaugsmo nežinojo, nė ką darytie. Ji išpasakojo, kur ji buvo, kaip tas jenarolas ją išgelbėjo. Paskui tas karalius tuo surengė vestuves, davė užsakus, ir tuojaus susivinčiavo, ir liko tenai karalium.

PATEIKĖJAS: Antanas Kavaliauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 346-349, Nr. 162
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 162
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

Spausdinti

Atgal