Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7285&FId=10257&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks karalius, jis turėjo vienturtę dukterį. Ale sykį tas karalius sumislijo, kad tą savo dukterį dar mažą uždaryt vieną, kad ji augtų viena be žmonių, kad ji nežinotų visų bjaurybių, kas an svieto ainasi. Paskyrė jai vieną gubernanką, ją uždarytą augino ir mokino. Jau ji užaugo in metus. Ji, būdavo, skaito laikraščius, žino, kad yra svietas ir visos jo grožybės, ale ji nieko nemato.
Vienąsyk prašosi ji pas savo auklę, kad ją leistų laukan pavaikščiot. Toj sako:
– Kad karalius prisakė tave neišleist, tai kaip aš tave galiu leist?
– Ale tik, susimildama, mane nors kiek leisk pavaikščiot. Man jau per tiek metų labai nusibodo!
Toj jau jos pasigailėjo – paleido ją pavaikščiot. Ji pavaikščiojo po sodą, po dvarą, pasigrožėjo turtais tėvo savo, ale sako:
– Aisu in pajūrę pasivaikščiot.
O ten pajūrij buvo atvažiavęs toks raganius su visokiais navatnais tavorais, ir pardavinėjo jis ten juos. Nuvėjo toj karaliaus duktė ir ten pažiūrėt; kokius daiktus jis pardavinėja. Kaip tik ji ant laivo užlipo, tas raganius tą paną ir nusivežė.
Karalius dasižinojo, kad jau prapuolė duktė, – išleido visur raštus: „Jei kas ją atrastų, tai bus mano žentas, ir duosu da pusę karalystės“.
Ale išgirdo vienas prastas kareivis apė tokį ieškojimą, sako:
– Aš ją rasčia.
Kaip tik išgirdo jo tokią šnektą, tuo davė žinot karaliui, kad toks ir toks kareivis nor atieškot karalaitę. Karalius tuo jį pašaukė, sako:
– Ar tu galėtum surast mano dukterį?
– Galėčia. Tik man prirenkit laivą ant trijų metų, duosit man daugiau kareivių ir tris tūkstančius rublių an kelio.
Prirengė karalius laivą ir leido drauge laivo kapitoną ir prisakė, kad visi kelionėj to kareivio klausytų, ir davė tris tūkstančius rublių an kelio, ir jie išvažiavo. Važiavo jie daugiau kaip metus, pervažiavo per jūres, privažiau tokį dvarą, mato – toli no krašto. Sako tas kareivis:
– Jūs čia stovėkit, o aš aisu su dviem kareiviais pasivaikščiot.
Išėjo jie no laivo, nuvėjo pas tą dvarą – tas dvaras aplink aptvertas, o vartai užrakyti. Ėmęs tuo tas kareivis tuo spyną numušė, užėjo an dvaro. Inėjo in pakajus – nieko niekur nėra, ale yra visko. Sako tas kareivis vienam savo draugui:
– Tu čia lik pietų išvirt, o aš aisu in girią medžiot su kitu.
Ans verda. Kada jau baigė virt, atėjo toks mažas žmogutis, sako:
– Duok man, vaikeli, biskį pietų, aš labai noru valgyt.
Tas kareivis pasigailėjo jo ir norė jam duot biskį pavalgyt, o tas žmogutis kaip tik priėjo prie puodo, teip vienu mauku viską ir išėdė ir pats išėjo.
Parėjo anie pietų – nėr išvirta. Klausia:
– Kodėl neišvirei?
Sako:
– Pakol aš čia vandens parsinešiau, teip ugnį negalėjau užkurt, užtai teip ilgai negalėjau išvirt.
Ir nieko nesako, kas jam stojos.
Kitą dieną liko kits – ir tam teip atsitiko, ir vėl niekam nieko nesakė.
Trečią dieną jau liko pats tas kareivis. Sako:
– Aš šiandien liksu pietų virt, o jūs aikit medžiot.
Tas kaip tik išvirė, teip jau tas mažas žmogutis atėjo, sako:
– Duok tu man pietų, aš labai noru valgyt.
– Galiu duot aš tau pietų, ar man gaila – aš gana išviriau.
Tas žmogutis kaip tik priėjo prie puodų, teip ir vėl viską išėdė. Dabar sako tas kareivis:
– Dabar popiet tai labai būtų gerai išgert.
Tuo atnešė vieną bonką, kitą. Tas kareivis saugojasi negert, o tas žmogutis ir visai nusigėrė ir užmigo. Tas kareivis tuo ištraukė kalaviją ir nukirto jam galvą, kojas ir rankas. Kada jau jį nugalabijo, tuo jis vaikščiot vaikščiot po tuos pakajus – rado vienam ir tą karaliūtę sėdint. Toj kaip tik pamatė, kad kareivis iš jos tėvo karalystės, sako:
– Ko tu čia atvykai? Ateis čia mano vyras, tai tave užmuš.
Sako:
– Nebijok, pana, tavo tėvas mane išsiuntė tavęs ieškot, o tą raganių jau aš sukapojau, jau dabar galėsi grįžt in savo tėvo karalystę.
Toj pana jam iš džiaugsmo davė savo žiedą. Tas kareivis tą žiedą padėjo an lango, ėmė visokių brangių daiktų: auksų, deimantų ir visokių brangių akmenų, ir aina visi ant laivo. Atėjo ant laivo. Ale tas kareivis atsiminė, kad jis tą žiedą pamiršo an lango. Sako kapitonui laivo:
– Čia stovėk, o aš aisu paimt žiedą.
Ir nuvėjo atgal. Tas kapitonas paleido laivą ir paliko tą kareivį. Ir sako tai panai:
– Jei sakysi, kad aš tave atradau, tai bus gerai, o jeigu ne, tai aš tave išmesu in vandenį.
Ir toj pana turėjo prisiekt tam kapitonui, kad jis ją išgelbėjo.
Tas kareivis sugrįžo pas laivą – jau laivo nėra. Ką jis dabar darys? Viens likęs, jokio žmogaus daugiau nėra – aina jis pajūre. Ėjo ėjo kelias dienas, priėjo vėl tokį dvarą. Išvaikščiojo po tą dvarą – nieko, o nieko nėra! Rado tokį varpą, suskambino – tuo atjojo toks karalius, sako:
– Ką tu nori, kad čia skambini?
Jis jam papasakojo, kaip jam atsitiko. Sako tas karalius:
– Tai gerai, gali likt pas mane metus tarnautie. Čia turėsi visko valgyt ir gert, ir arklį pašersi, o po metų aš tave pristatysu in tavo karalystę.
Ilgai trumpai, perėjo jau metai. Suskambino an to varpo – tas karalius vėl atjojo.
– Na, – sako, – aš žinau, ko tu nori, – galėsi ait. Jau tas laivas parplaukė su tąj karaliūniūte in tą karalystę. Aš tau duosu šituos čeverykus. Kad su jais apsiausi, tai kad žingsnį žengsi, tai bus mylia, o kad antrą, tai dvi. Ir duosu aš tau savo senąją mašną, tai kad pakratysi, tai pribirs tau tiek pinigų, kiek tu norėsi.
Davė jam čeverykus ir mašną ir sako:
– Gali ait kelionėn – jau tą karaliūnaitę rengia ženyt su tuom kapitonu.
Padėkavojo tam ponui už jo dovanas ir išėjo. Kaip tik žengė – tuo mylia, kaip kitą – tai dvi, ir kaip bematant jis paržingsniau in savo karalystę. Jau surengta veseilia tos karaliūniūtės su tuom kapitonu. Nuvėjo jis in vieną traktiernę, užsteliavo pietus už dvidešimts tūkstančių rublių.
Aina karalius pro tą traktiernę – pamatė, kad toks parašas kabo, kad bus pietūs už dvidešimts tūkstančių. Sako parėjęs:
– Paprašykit tą bagočių an veseilios.
Tarnai tuo nuvėję jį paprašė. Atėjo ir jis an tos veseilios. Jis ten daugiausia vaikščioja apė tą karaliūnaitę. Toj karaliūnaitė pamatė, kad jis turi užsimovęs jos žiedą ant piršto, – sako tėvui:
– Tai šits mane atrado. Štai jis turi ir tą žiedą, kur aš jam dovanojau.
Teip tuo karalius apsūdijo tą kapitoną sušaudyt, o su šituom apženijo, ir liko ten karalium po tėvo pėdų.

PATEIKĖJAS: Juozas Brokas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 350-353, Nr. 163
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 163
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

Spausdinti

Atgal