ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7287&FId=10259&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Gyveno vienoj karalystėj viens dievobaimingas kupčius, kuris turėjo vieną sūnų. Po tėvo numirimui jis liko valdytoju jo turtų.
Jis sykį išėjo an turgaus. Pamatė, kad žmogus abrozą muša, atėjęs klausia:
– Kodėl tu jį muši?
Sako:
– Kap aš jį nemušu!.. Aš paskolinau vienam žmogui penkiasdešimts dorelių, o tas abrozas buvo liudininku, o dabar pas tą žmogų pinigai prapuolė, ir jis neatiduoda pinigus. Tai ką aš jam daugiau galiu daryt? Nors atsimušu.
Pagailo jam to abrozo. Jis jam atidavė penkiasdešimts dorelių, – tas abrozas buvo švento Mykolo, – parsinešė tą abrozą ir pakabino an sienos.
Kitą dieną ateina toks senuks žilas, sako:
– Ar neturėtumėt dėl manęs kokį darbą?
O tas kupčius sako:
– Gali likt, nors malkų paskaldysi.
– Gerai.
Tas senuks liko tarnaut pas tą kupčių. Ale tas kupčius pamatė, kad toks išmintingas senuks, – o tas senuks tai buvęs Dievas, – sako:
– Tu pas mane nieko neveik, tik čia sergėsi mano turtą.
Dabar sako jam tas senuks:
– Tu parenk septynis laivus, mes važiuosim in kitą žemę: dabar tenai labai tavorai pigūs, o nors čia jau ir yra, ale bet da mažai, o kad pargabęsim gerai, paskui kils turgus, tai papelnysim.
Teip tuo prirengė laivus ir iškeliavo. Nuvažiau in tą žemę, pripildė laivus tavorais ir jau rengėsi beveik keliautie, ale tas kupčiaus sūnus pamatė an miesto stovint karaliūnaitės abrisą an stulpo. Jis, matydams tokią grožybę, nenorėtų važuot iš tos žemės, pakol jis ją negaus pamatytie. Atėjo pas tą senuką. Tas senuks sako:
– Jau viskas surengta, galėsim keliautie.
O jis sako:
– Aš negaliu iš čia važuot tol, pakol aš negausu pamatyt tos karalaitės veidą, kurį aš čia mačiau an stulpo padirbtą.
Sako jam tas senuks:
– Kad tu ją teip nori pamatyt, tai tu ją galėsi ir už pačią gautie, tik aime nusipirkt puikių karališkų moteriškų drapanų.
Tuo nuvėję nupirko tokių drapanų, o paskui sako jam senuks:
– Tu panašus an mergos – tu apsirenk dabar mergiškai, ir čia apsakysim, kad tokios tai žemės atvažiau karalaitė, tai tave patiks tuo karalaitė. Paskui ais su tavim karalaitė maudytis, tai kaip judu nusirengsit, tai ten viens kitam pamėgsit ir jau daugiau nesiskirsit.
Teip tuo nuvėjo, nusipirko drapanas. Jis apsirengė, ir tuo apšaukė tam mieste, kad atvažiau tokia karalaitė, kurią toj karalaitė patiko su garbe. Jodvi ten kol pasikalbėjo, paskui sako toj karalaitė:
– Aisim mudvi maudytis.
O ant marių buvo karališka maudyklė. Nuvėjo in tą maudyklą – tuo ta karalaitė viską nusirengė. Jis kaip pamatė jos gražų veidą ir visas dalis kūno, jis apalpęs parpuolė, o toj karalaitė sako jam:
– Kodėl jūs nenusirengiat? Nėr ką sarmatytis: ak mudvi abi moteriški.
Jau jis nusirengė. Pamatė karalaitė, kad tai yra vyriškos lyties, sako:
– Tu mano apgavėjau. Mano veido nematė jokia moteriška, o tu, vyru būdams, pamatei visą mano kūną, ne tik ką veidą...
Ir tuo ta pana jau nėjo maudytis. Apsirengė, sako:
– Renkis ir tu.
Apsirengė abudu. Klausia:
– Kad tu toks išmintingas, iš kur tu asi?
Sako:
– Aš asiu iš tokios tai žemės, atvažiavau čia pirktie tavorų, prikroviau jau septynis laivus, asiu tokio tai kupčiaus sūnus.
– Na, tai da prikrauk dvyliką laivų, o vieną tuščią paliko mum, ir mes abudu jau važuosim in jūs žemę ir jau apsivesim.
Paliko tam senukui prikraut da tą dvyliką laivų, o jiedu nukeliavo in savo žemę. Parvažiau jiedu namon ir tuo apsivedė. Sugrįžo ir tas senuks su tais laivais ir prikrovė da naujų kromų dvidešimts keturis.
Ale, pergyvenus pusę metų, sako pati:
– Mes jau čia turim daug tavorų, ale da vis mažai. Aš čia liksu gyvent, o tu važuok in mūs žemę da pirkt tavorų ir ten paklausk, kaip apė mane šneka.
Tas kupčius išvažiau in kelionę, o pati liko namie. Ale buvo da to kupčiaus moma, o ji turėjo vienybę su vienu kapitonu, o toj moma pradėjo marčios neužkęstie, kad jau jai teip nėra, kaip buvo pirma. Sako in tą kapitoną:
– Kad mes galėtume ją nužudyt, pakol sugrįš sūnus...
Tas kapitonas sako:
– Aš ją nužudysu.
Toj kupčiaus pati tai, būdavo, aina vakare pasivaikščiot. Tas kapitonas pasamdė žmogžudį, kad ją peiliu nuvertų. Vieną vakarą kaip tik išėjo toj kupčiuvienė in sodą, tas žmogžudis jai prisitaikęs dūrė peiliu ir mislijo, kad jau jis ją papjovė. Ale pamatė žmonės:
– Ana, – sako, – jau tas nevidonas moteriškę kokią papjovė!
Tuo šoko prie jos – da ją rado gyvą, nugabeno in ligonbutį, tuo gydytojai jai tą peilio rėžį susiuvo ir išgydė. Tas jos vyras ilgai užtruko, tai ji visai negrįžo in savo namus, ale teip gyveno mieste užsislėpus.
Dagirdo tas kapitonas, kad ji dar gyva, – jis pasamdė porą vyrų, kad ją nuvežtų ant marių ir nuskandytų. Tie vyrai teip ir padarė, o kad jau ją norėjo mestie in mares, ji sako jiem:
– Ką jūs pelnysit iš mano gyvasties... Geriau paleiskit mane gyvą, o aš jum gerai užmokėsu.
– Paleist mes negalim: dažinos tas kapitonas, tai mus nužudys.
Ale viens sako:
– Ana yra ant marių toks stulpas, tai mes ją tenai nuvežkim ir palikim gyvą tame stulpe.
O an to stulpo buvo tokia stubutė ir langas. Ir tuo jie ją nugabeno tenai ir paleido. Ji ten kol perbuvo. Ją prispaudė baisus badas. Sako: „Aš čia ilgai nenumirsu – geriau pulsu in vandenį, tai man bus graitesnis galas“. Ir ji tuo šoko in vandenį ir nuskendo. Ale ten gaudė žuvinykai žuvis. Pamatė, kad no to stulpo nušoko kas in vandenį, – tie tuo skubiai priplaukė, metė tinklą ir pagau ją. Ale jau ji buvo negyva. Jie tuo ją išnešė ant kranto, pradėjo suptie, voliotie – ir išbėgo iš jos vanduo, ir ji atgijo. Atėjo in miestą, užsislėpė ir gyveno, nesirodydama nė savo vyrui.
Ale in tąsyk numirė karalius tos žemės. Dabar reiktų išrinktie kitą karalių, bet kiek buvo tam mieste vyresnių galvų, tai visi nori karaliais būtie. Tada jie parašė pas popiežių, kad jis jiem apreikštų, koks turi būtie karalius. Teip popiežius jiem teip atrašė: „Aikit visi in bažnyčią, turėdami rankoj po sausą šakelę palmos, tai katro šakelė rankoj pražaliuos ir pražydės, tai tas bus karalium“. O ji gau žinią no Dievo, kad ji apsirėdytų vyriškai ir ji turi būtie išrinkta an karaliaus tos žemės. Ji apsirengė visai prastai. Kada ėjo visi didžiūnai ir ponai su šakelėm rankoj in bažnyčią, neišsprogo nė vienam. Paskui liepė aitie visiem prastiem, o kad ji atėjo in bažnyčią, jos ta šakelė išsprogo ir žydėt pradėjo. Tada, nežiūrėdami, ką ji tokia prasta, pasodino ją an sosto karališko. O ji, būdama karalium, padirbo tokį paveikslą kaip ji pati ir liepė padirbtie tris stulpus prieš karaliaus dvarą. An vidurinio stulpo pastatė tą paveikslą, o prie dviejų iš kraštų [liepė] pakabytie po virvę ir pastatė tenai sargą, sako:
– Kaip tik kas atėjęs žiūrės in tą paveikslą, tai tuo tą vest in kalinį.
Pirmiausia ateina tas kapitonas. Sustojęs žiūri: „Kas čia, – sako, – tam karaliui, kad jis tokį tai paveikslą čia davė padirbtie? “ Tep tuo tą kapitoną pajėmė in nevalią. Toliau atėjo toj moma, katra jai mirtį taisė, ir ta žiūri – pajėmė ir tą. Atėjo tie, kur ją perdurtą nugabeno in ligonbutį, sako:
– Čia tos asabos paveikslas, kurią mes radom perdurtą.
Atėjo tie, kurie ją vežė ant marių, – ir tie pažino, ir tuos pajėmė. Dabar atėjo tas jos vyras. Tas, pažiūrėjęs in tą savo pačios paveikslą, iš džiaugsmo apsiverkė, – pajėmė ir tą in nevalią. Da jis išsikalbinėjo:
– Kad aš asiu toks tai kupčius iš to miesto – už ką jūs mane imat?
– Kas mum galvoj, – kam žiūrėjai in tą paveikslą...
Jau turi visus. Tuo pirmiausia pašaukė pas karalių tą kapitoną, sako:
– Ar pažįsti tu šitą paveikslą?
Sako:
– Ne, aš pirmusyk matau.
– Kad tu jį nepažįsti, tai, – sako karalius, – veskit jį ir pakarkit.
Tuo tą pakorė an vieno stulpo. Paskui pašaukė tą motiną:
– O ką, ar pažįsti tu tą paveikslą?
Sako:
– Nepažįstu.
Ir tą pakorė an kito stulpo. Dabar pašaukė tuos, kurie ją nešė in ligonbutį, sako:
– Ar pažįstat šitą paveikslą?
Sako:
– Pažįstam. Čia tas paveikslas tos moteriškės, kurią mes perdurtą nešėm in ligonbutį.
Sako karalienė:
– Tai jūs geri žmonės.
Davė jiem po šimtą raudonųjų ir paleido. Paskui atvedė tuos, kurie ją an marių paleido, sako:
– Ar jūs pažįstat šitą paveikslą?
Sako:
– Pažįstam. Čia paveikslas tos moteriškės, kurią mum liepė kapitonas paskandint marėse, tai mes ją palikom gyvą tokiam stulpe.
– Na, tai aikit, ir jūs liuosi.
Pašaukė savo vyrą:
– O tu ar pažįsti šitą paveikslą?
Sako:
– Pažįstu. Tai mano pačios.
– O kur tavo pati?
Sako:
– Kaip aš parvažiavau, tai sakė motina, kad negražų gyvenimą vedė, o paskui prapuolė visai.
O ji sako:
– O tu mane pažįsti?
Pakelia akis – būtų jo pati, ale kad karalius! Tada ji jam sako:
– Aš žinau, kad tu niekuo nekaltas. Tave motina apgavo [su kapitonu], už tai juos abudu pakoriau.
Paskui ji jam pasirodė, kad ji – jo moteris, ir karaliavo abudu.

PATEIKĖJAS: Antanas Kavaliauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 356-362, Nr. 165
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 165
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal