ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7288&FId=10260&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks ūkinykas, jis labai buvo turtingas, ir turėjo jis sūnų. Ale tas sūnus sykį sako savo tėvui:
– Tu čia gyvenk, o aš aisiu in girią, sau pastatysu kitus naujus namus, tik man turi duot šimtą rublių, kad aš turėčia už ką samdinykus samdytie.
Atėjo in girią, rado tokią lygumą. Žiūri – ateina toks žmogus, atsineša katuką. Klausia:
– Kur tu neši tą katuką?
Sako:
– Nešu skandyt.
– Neskandyk tu tą katuką.
– Duok šimtą rublių, tai neskandysu.
– Tai paleisk.
– Teip aš neleisu, duok šimtą rublių.
Mato, kad jau dykai neleidžia, davė jam tą šimtą rublių, tą katuką paleido, tas katuks nubėgo in girią. O jis pavaikščiojo per dieną, vakare parėjo namon. Tėvas klausia:
– N’o ką, ar jau pradėjai?
Sako:
– Jau pradėjau, ale tą šimtą rublių tuo darbinykam išdalinau – ką tai matyt!
Kitą dieną sako:
– Tėvai, šiandie turi duot du šimtu rublių.
Davė jam du šimtu rublių. Nuvėjo in girią ant tos lygumos. Ateina žmogus, atsineša šuniuką. Sako:
– Kur tu neši tą šuniuką?
Sako:
– Nešu skandyt.
– Paleisk tą šuniuką, neskandyk.
– Duok du šimtu rublių, tai paleisu.
Sako:
– Kiba tu žinai, kiek aš turu pinigų?
– Aš nieko nežinau, ale jei duosi du šimtu rublių, tai paleisu.
Atidavė už tą šuniuką du šimtu, ir paleido. Tas šuniuks nubėgo in girią.
Per dieną [sūnus] vėl pavaikščio po girią, vakare parėjo namon. Tėvas klausia:
– O ką, ar jau pradėjai budavot?
Sako:
– Jau vieni kerta medžius, kiti tašo, kiti budavoja. Tuos du šimtu teip kaip upė šapus nunešė.
O tėvas ako:
– Da tu nieko, rodos, nepradėjai, o jau tris šimtus rublių išleidai.
Kitą dieną aidams sako:
– Tėvai, šiandie turi duot tris šimtus rublių.
Davė tėvas tris šimtus, nors jau išrūgodams. Pajėmęs tuos pinigus, nuvėjo in girią an tos lygumos, žiūri – žmogus muša gyvatę. Sako:
– Nemušk tą gyvatę, tegul ji būna gyva.
Sako tas žmogus:
– Duok tris šimtus rublių, tai nemušu.
– Duosu šimtą.
– Ne.
– Duosu du.
– Ne.
Užmokėjo tris šimtus rublių – paleido tas žmogus mušęs. Tas žmogus nuvėjo su pinigais, o toj gyvatė prašnekėjo, sako:
– Kad tu mane išpirkai no smerties, tai dabar aik paskui mane: aisim pas mano tėvą, tai tu nog jo ką norėsi, tai gausi. Ale tu nieko neimk – an stalo guli aukso žiedas, tai tu prašyk to žiedo, o tas žiedas tau viską padarys, ką tik tu norėsi.
Toj angis ėjo, o jis vis paskui. Atėjo in tokį dvarą, inėjo in pakajus – gražūs pakajai. Dabar toj angis sako tėvui:
– Šitas žmogus mane no smerties išgelbėjo, už mane jis užmokėjo tris šimtus rublių, už tai, tėvai, tu jam turi užmokėt.
– Na, tai ką tu nori? – pratarė tėvas.
Sako:
– Aš noru tą žiedą, kur an stalo guli.
– Tą žiedą negaliu – teip imk, kiek nori, pinigų arba kitokių tau dovanų galiu duotie.
– Aš nieko nenoru, kaip tą žiedą.
Kaip neduoda, tai jis aina, o be užmokesčio paleist jį nenor. Šaukia:
– Aik šen.
Tas atėjo – atidavė jam tą žiedą. Jis tą žiedą užsimovė an piršto ir parėjo pas tėvą. Klausia tėvas:
– O ką, ar jau pastatei ką?
– Jau man nereik statyt, aš ir čia dabar galėsu gyvent.
– N’o kur pinigai?
– Parnešu, kaip turėsu čėso.
Vakare tėvai nuvėjo gult, o jis sako tam žiedui:
– Kad čia man būtų puikesni dvarai, pakajai ir visoki daiktai kaip pas karalių!
Teip tuo ir stojos viskas. Pabudo tėvai – žiūri, kad guli tokiuos pakajuos, karališkoj lovoj. Atsikėlė, pažiūr – kur jų triobos stovėjo, mūrai baisūs stovi! Sako sūnus tėvui:
– Važuok pas karalių, galima jis leis už manęs savo dukterį.
Tėvas sako:
– Ką jis leis...
– O kodėl jis negali leist? Pas mane daug visoki daiktai dailesni kaip pas jį.
Tėvas nuvažiau, papasakojo apė tai viską. Karalius sako:
– Gerai. Aš atvažuosu pažiūrėt.
Ir tuo trumpai atvažiau pažiūrėt. Gerai viskas patiko, ir tuo juodu apženijo. Po veseiliai jie ten sau gražiai gyvena. Ko reikia, tas žiedas viską pristato. Toliau pradėjo toj jo pati klausinėt:
– Su kokia tu galybe tai viską gali daryt?
Sako:
– Kad aš neturėčia šito žiedo, tai aš nieko negalėčia daryt.
Toj pati, blogai jam mislydama, ėmė ir pavogė tą nog jo žiedą ir nuvėjo pas tėvą karalių. Sako tėvui:
– Jūs mane prapuldėt – jis koks burtinykas: pirmai buvo toki dvarai, pakajai, o dabar tik ūkiškos triobos.
Karalius tuo nuvažiau pažiūrėt, randa teip – teisybė. O kaip tik tą žiedą nog jo pavogė, teip ir viskas prapuolė. Karalius liepė jį tuo suimt ir pasodyt in kalinį, o po aštuonių dienų jį pakart.
Sėdi kalinij ir verkia. Ale atbėgo pas jį tas katuks ir šuniuks, sako:
– Tu neverk. Tu mus išgelbėjai no mirties – mes tave išgelbėsim.
Tuo tas katuks su šuniuku pasivertė viens in auksinį, kits in sidabrinį ir – bėgtie! Pribėgo mares. Tas katuks sėdo an šuniuko ir – plaukt. Perplaukė per mares, nubėgo pas tą karalių, o jau toki miklūs! Tuo inleido in pakajus. Ten juos myli, šeria, ten jie dieną perbuvo.
Anryt toj karaliūtė ėjo praustis, tą žiedą pasidėjo ant lango. Ji ten nusiprausė, nuvėjo nusišluostyt, galvą išsišukuot, o tas katuks tą žiedą apsižiojo, ir jiedu – bėgt! Atbėgo pas mares, tas katuks sėdo an šuniuko ir – plaukt! Atplaukė netoli krašto. Klausia šuniuks katuko:
– Ar da turi žiedą?
Tas katuks išsižiojo pasakyt, kad da turi, – pliumt tas žiedas ir nuskendo in vandenį! O kaip tik išplaukė, tuo katuks no šuniuko šoko ir tiesiog in medį, bijodams bausmės už nuskandinimą žiedo – o ten gulėjo šamas, kaitinosi pakraštij. Sako šuniuks katukui:
– Nesibijok, čia nieks nekalts. Aik šen, mes griebsim šitą žuvį.
Ir tuo griebė viens už galvos, kits už vuodegos. Ta žuvis persigandus baisiai suriko, sako:
– Ko jūs norit? Aš jum viską padarysu, tik paleiskit.
Sako:
– Aik in mares, išimk žiedą.
Tas šamas tuo nunėrė ir išnešė, ant ūso užsimovęs, tą žiedą. Tada jiedu su tuo žiedu pas jį. Jau jį veda kart. Tuo pribėgę padavė jam tą žiedą. Jis tuom žiedu užsimovė, sako žiedui:
– Kad čia būtų tuščia tų mano korikų!
Teip susyk ir prapuolė! Jau jis liko liuosas. Parėjo namon, sako tam žiedui:
– Kad čia man stotų vėl toki pakajai, kaip pirmai buvo.
Teip tuo viskas ir stojo.
– Dabar, – sako, – kad čia man būt mano pati!
Teip tuojau ir pati – pas jį. Tai jis ją susirišęs mušė, o kad jau visą apmaudą ant jos nuvijo, tada tolyn jau gražiai gyveno.

PATEIKĖJAS: Juozas Kičas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 362-366, Nr. 166
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 166
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal