ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7290&FId=10262&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks neturtingas žmogus, našlys, jis turėjo sūnų septynių metų. Kaip neturtingas tėvas, jis neturi kuom pats maitytis nė tam vaikui duotie. Tas vaikas, būdavo, pasirenka šakučių, neša in miestą parduot, gauna po trečioką, už tai perka sau duonos ir minta.
Ale vienąsyk nunešė žagarų parduotie. Pradėjo lytie – nieks neperka jo tų žagarėlių, – verkia visas sulytas, stovėdams po mokslinyčios stogu. Išgirdo mokytojas, kad kas verkia, išėjęs rado vaiką stovint ir verkiant.
– Ko tu verki?
– Neperka nieks žagarų, lyja – jokį žmogų an rinkos nėra, o mano tėvas – pavargęs našlys, neturim kuom maitytis.
Tas mokytojas davė jam rublių ir sako:
– Aik tu namon, atsivesk tėvą. Jeigu jis norės, tai aš tave išmokysu – tau nereiks toks vargas vargtie.
Parėjęs namon, sako tėvui, duodams jam rublių, – sako:
– Man davė mokytojas tą pinigą ir liepė ateit su tėvu. Jis mane norėtų išmokytie.
Tas tėvas mislija, sako:
– Aime in miestą, aš turu žinot, kur tu tą pinigą gavai, ar tu kur nepavogei. Kas tau gali duotie rublių?
Atėjo in miestą, atėjo ties tąj mokslinyčia. Pamatė tas mokytojas, kad tas pats vaikas, – aina ir su žmogum, mislijo, kad tai aina su tėvu. Sako:
– Ar tu nori tą vaiką duot pamokytie?
Tas tėvas su mielu noru paliko:
– Aš, – sako, – tik atėjau pažiūrėt, aš mislijau, kad jis kur pavogė tą rublių.
Tėvas nuvėjo su tuom rublium namon, o tas vaikas liko mokytis. Pradėjo mokytis – tam vaikui labai gerai sekasi mo¬kytis. Pasimokino trejis metus. Jau jis tiek išmoko, kaip tas jo mokytojas, jau netur pas jį ką veiktie. Padėkavojo jam už išmokinimą ir išėjo. Jis nuvė in kitą miestą, pristojo in didesnę mokslainę, ten pasimokino kelis metus ir – tą atbaigė. Jau jam ten nėra ką pradėtie – atsisveikinęs iškeliavo toliau. Aina in vieną miestą, in kitą – vis jam nesidaboja. Atėjo in karaliaus miestą, užėjo in vieną karčemą, ten pradėjo šnekėt, kas girdėt naujienų. Sako:
– Čia viskas būtų gerai. Karalius turi tris sūnus ir tris dukteris, visus gerai išmokino, o vieną dukterį negali išmokytie.
O jis išsitarė:
– Meškas išmokina šokt, jaučius – art, o žmogų negali išmokytie... Tai tik žertas!
– Na, ar tu ją negalėtum išmokytie?
– Tai tik niekas!
Tas šinkorius tuo davė žinią karaliui. Karalius tuo jį pašaukęs klausia:
– Ar tu galėtum išmokyt mano dukterį? Jei išmokysi, – gausi daug pinigų.
Sako:
– Išmokysu.
– Kaip graitai?
– In tris mėnesius, aš misliu, kad išmokysu.
Davė karalius jiem stubą, visokių knygų. Jis pradėjo ją mokyt no pirmos raidės, tolyn – daugyn, ir per tuos tris mė¬nesius jis ją išmokino an visokių knygų ir visokių rokundų.
Po trijų mėnesių karalius inžiūrėjo, kad duktė jo jau visko moka. Klausia jo:
– Ką tu dabar nori už tai?
Sako:
– Ką aš čia norėsu... Čia prabuvau, prasimaitinau – nuveisu toliau ir vėl prasimatysu. O kad aš turėsu daug pinigų, tai da kas užmuš.
Karalius padėkavojo jam už išmokinimą ir bet davė jam kelis šimtus rublių. Padėkavojęs teipogi karaliui, iškėliau to¬liau, – o jo vardas buvo Antanas. Karalius iš džiaugsmo suvadino balių ir jau apsakys karaliams ir ponams, kad jau duktė išsimokino. Kada prie to baliaus reikėjo pasirodyt, ką ji gali, an galo pasirodė, kad vėl nieko nemoka: kaip grait išmoko, teip grait užmiršo! Karaliui da didesnę gėdą padarė kai pirma. Dabar karalius liepė rašyt raštus po visą žemę, kad tą Antaną kur paimt ir atsiųst pas karalių. Teip grait tie raštai suieško jį ir atgabeno pas karalių. Klausia jo karalius:
– Ką tu padarei?!
– Rodos, nieko nepadariau.
– N’o kad mano duktė ir vėl nieko nemoka.
– Gali būt už tai, kad teip grait išsimokino, tai už tai ir užmiršo.
– Na, ar tu negalėtum da sykį išmokytie?
– Kodėl ne... Aš ją antrusyk tik jau geriau pamokysu, jai geriau in galvą insikvėps.
Ir, trumpai kalbant, da jis ją mokino metus ir jau gerai išmokino, ir daugiau jau neužmiršo. Toj karaliūtė insimylėjo in jį ir sako jam:
– Aš in tave insimylėjau ir norėčia, kad tu būtum ne tik mokytoju, ale ir vyru.
Sako Antanas:
– Aš asiu mažos giminės – kaip aš galiu pristot prie karališkos giminės?..
– Tai nieko! Aš sakysu tėvui, ir mudu apsivesim.
Pratarė teip tėvui, o tėvas sako:
– Jis kokio ubago vaikas, o tu duktė karaliaus – kaip tu už jo gali tekėtie?! O kaip tu turi mislį apė jį, tai aš jį liepsu pakart, tai nereiks nė mislyt apė jį.
O ji sako:
– Kam jį kart?.. Tegul jis aina gyvas in svietą.
Na, jau jis ir aina, o ji sako:
– Aš jį nors palydėsu iki sodui už tai, ką jis mane išmokino.
– Palydėt tai gali.
Palydėjo iki sodui. Sode jų buvo bažnytaitė, – sako:
– Antanai, aiva mudu in bažnyčią, sumainysim žiedais, ir tu galėsi nesiženyt ir aš niekad netekėsu.
Nuvėjo in bažnyčią, suklaupė prieš altorių, sumainė žiedais, prižadėjo viens kitam, kad jau nesiženys, ir jis išėjo. Nuvėjo, pristojo prie bažnyčios pas vargamistrą, išsimokino gerai vargonuot. Kaip jis išsimokino gerai vargonuot, išėjo vandruot svieto ir atsidūrė Ryme pas popiežių. Atėjo pas vargamistrą, klausia:
– Ar nėra kokia vieta čia?
Sako:
– Rodos, nėra: aš pas popiežių jau daug metų tarnauju, aš misliu, kad jis mane nepavarys.
Ėjo popiežius ant Mišių su vargamistru, nuvėjo ir jis in bažnyčią. Pusę Mišių atgrajijo anas vargamistrą, o pusę – jis. Po Mišių popiežius klausia:
– Kas per vienas žaidė po pusei Mišių?
Sako:
– Čia atėjo toks ieškodamas vietos, tai jis vargonavo.
– Atsivesk tu jį pas mane.
Atėjo jiedu pas popiežių – sako popiežius:
– Tu kaip buvai pas mane, teip ir gali būtie ir tą pačią algą gausi, o tu ir pas mane būkie ir tokią algą gausi, o viens vieną dieną vargonuosit, kits – kitą.
Atvažiavo vienas karaliūnas pas tą karalaitę ją vestie, o tam karaliui patiko tas karaliūnas. Tuo grait padarė viską, ir jau važuos an šliūbo. O toj karalaitė nė žinot nenor apė tai: ji žino, kad jau su Antanu žiedus sumainė. Kaip tik reikė važuot in vinčių, teip tuo ta pana puolė ir – negyva. Kaip jau numirė, tai jau po vestuvių. Tas karaliūnas išvažiau in savo tėviškę, o tą paną pašarvojo kitam pakajuj – o, žinoma, pas karalius pakol šermenis surengia, tai ilgai trunka.
Naktij atsigulė Ryme tas Antanas, pradėjo migdytis – barškina po langu, sako:
– Kelk ir aik! Žinai, ką palikai.
Mislija tas Antanas: „Kas čia dabar? Rodos, aš nieko nepalikau“. Tik pradėjo migdytis, jau ir vėl barškina, – jau jis miegot negali. Atėjo jis pas aną vargamistrą, apipasakojo jam tą viską. Tas sako:
– Aš jokią rodą negaliu duotie, turi ait pas popiežių, gal jis žinos, ką padarytie.
Atėjo pas popiežių, apsakė popiežiui tą viską. Tuo po¬piežius pajėmė knygas ir sako:
– Ar tu nepalikai namie pačią?
– Nepalikau.
– Tai gal brolį ar seserį?
– Nepalikau.
– Ar nepalikai tėvą?
– Tėvą palikau, ale da bus nenumiręs.
Ale jam užėjo ant mislių, sako:
– Aš su tokia karaliūniūte sumainiau žiedais ir teip sukalbėjom, kad aš be jos nesiženysiu, o ji be manęs.
– Tai, – sako popiežius, – tu turi ten keliaut, tai jau ji bus mirus. Už jos dūšią sukalbėsi tris „Sveika, Marija“, tai jau būsi su pakajum.
Sako:
– Aš kaip ten nukeliausu, tai aš ten galiu galvą padėtie.
– Na, tai aš tave išrengsu, tai tu grįši.
Kitąsyk da popiežiai karaliais buvo: tas popiežius aprengė jį karališkais rūbais, davė kočą, šešetą arklių, ir jis iške¬liavo. Atvažiau pas tą karalių, žiūri – koks čia karalius toks nepažįstamas atvažiau. O jis inėjęs klausia:
– Kas čia pas jus yra: ar vestuvės, ar šermenys, kad toks susirinkimas?
Sako tas karalius:
– Mano duktė mirė. Kaip tik reikėjo stot prie vinčiaus, ir tuomsyk numirė.
– O kur ji pašarvota?
Nuvedė jį in tą sklepą. Jis prasivožė grabą, pažiūrėjo – toj pati karalaitė, kur jis ją išmokino. Atsiklaupė pakalbėt tris „Sveika, Marija“. Jam bekalbant, žiūri jis, kad toj pana pramerkė akis, sako:
– Ar tu čia, Antanai?
Sako:
– Aš. Štai ir žiedą tavo turu.
Tuo jis ją pajėmė už rankos ir atsivedė pas karalių. Karalius ir visi sėdintieji tenai dideliai nusistebėjo, kad jis prikėlė jo dukterį iš numirusių. Sako karalius:
– Kad tu ją prikėlei iš numirusių, tai tegul ji būna tavo moteris, o tu – jos vyras.
Ir tuojaus surengė vestuves. Apsivedė jiedu, išvažiau in Rymą ir dabar da vargamistrauja popiežiui.

PATEIKĖJAS: Ramundas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 371-377, Nr. 168
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 168
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal