Knygadvario objektas "BsTB 4 385-171 Pasaka AT 935 – Apė vieną jenarolą ir jo pačią" >> "Teksto 1998 m. redakcija"

Knygadvaris


ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7298&FId=10273&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks ponas. Jis turėjo dvarą ir vieną sūnų, ale tas sūnus jo nelabai klausė, tai jis jį atidavė in kariauną. Čia jam gerai klojos, kad jis tolyn daugyn ir dasitarnavo jenarolu. Po kiek metų prašo jis karaliaus, kad jį leistų važuot pas tėvą in svečius. Karalius leido in svečius an trijų mėnesių. Tas jenarolas turėjo jau daug pinigų. Važuoja jis karietoj ketvertu arklių. Bevažuojant keliais per laukus, per girias, privažiau karčemą. Kaip tik atvažiau, tas šinkorius tuo išbėgo, sako:
– Pon jenarol, gal nakvosi?
– Nakvosu, toli važuot.
Tuojau arklius nukinkė, stonioj pastatė, avižom pašėrė, pastatė tam jenarolui gert ir valgyt, o kad atsigėrė, pavalgė, sako tas šinkorius:
– Pone, ar neaitume in kaziras pagrajyt?
– Galėsim.
Pradėjo jiedu lošt – išlošė tas šinkorius iš to jenarolo dvyliką tūkstančių rublių, prakazirau arklius ir kočą, ir važinėtoją, an galo jau netur ką daugiau statyt – pastatė savo mandierą su kryžiais, kelines, kepurę – ir tuos prakaziravo. Jau daugiau nėr ką daryt – aina pėkščias namon ir tep jau daėjo pas tėvą. Atėjęs sakosi, kad jis yra jenarolas, jo sūnus, o tas pons sako:
– Tu, ubage, suplyšėli, būsi jenarolu? Ir da mano sūnumi vadiniesi?! Jei nori, gali likt už avinyką: mūs avinykas numirė, o teip pas mane nėra tau vietos!
Liko jis už avinyką. Jis tais avis išmokino mustros: išgenant ar pargenant tai kaip jis kamandieruoja, tai tos avys klauso ir daro. Būdavo, kaip suvažuoja ponų an baliaus, tai vedasi pas tais avis rodyt, kaip tas avinykas jas kamandieruoja. Sako [ponas]:
– Jau kelintas metas, kaip jis pas mane būna, ir da aš tokį avinyką neturėjau.
O tas avinykas visas nuplyšęs, utėlių suvėstas, vargsta biednasis.
Perlaukė toj jo pati tuos šešis mėnesius – jau tas jenarolas neparvažuoja. Ėmė ji apsirėdė vyriškai jenarolu ir stojo an tos pačios tarnystos savo vyro, ale ją nieks nežinojo, kad ji moteriškos lyties. Pakilo vainos su dviem karalystėm – ji apvajavojo po septynias gubernijas nog abiejų karalysčių ir ji nukirto septynis jenarolus. O vienas žalnierius, kuris buvo pas tą jos vyrą, per tarną, tai ją gerai pažino. Sako:
– Tai žiūrėk, kurva, kiek užvajavojo ir septynis jenarolus nukirto...
O kaip dagirdo, kad ant jenarolo pavadino „kurva“, teip tuojaus jį pasodino in kalinį.
Ale kaipo tam pačiam mieste, kur karalius gyvena, aina sykį karaliaus adjutantas per kalinį ir klausinėja:
– Už ką tu sėdi? Už ką tu?
– Aš teip ir teip sakiau ant jenarolo.
Tas adjutantas pasakė parėjęs karaliui. Pašaukė karalius tą kareivį, klausia:
– Kaip tu atsidrąsinai ant jenarolo vadyt kurva?
– Dėl to aš ant jos vadinau kurva, kad ji moteriškos lyties
– Na, – sako karalius, – negali būtie!
– Kad jeigu nebus ji moteriškė, tai galit jūs man galvą nukirst.
Pašaukė karalius daktarą ir pašaukė tą jenarolą. Jai kad ir nenorint, bet karaliui liepiant, daktaras pažiūrėjo – rado ją moteria. Klausia karalius:
– Iš kokios priežasties tu, moteriške, jenarolauji?
– Kaip mano vyras išvažiau in tėviškę an trijų mėnesių, o jau šeši metai – nesugrįžo, tai aš stojau ant jo vietos.
– Na, kad tu teip man gerai vajavojai, tai tu ir būk jenarolu iki mirties.
– Aš galėsu būtie iki mirties, ale mane leiskit važuot in mano vyro tėviškę pažiūrėt, ar jis parėjo pas tėvą, ar kur jis dingo.
Karalius ją leido vėl an trijų mėnesių. Ji pajėmė su savim daug pinigų, ketvertu arklių išvažiau. Važiau važiau, atvažiau vėl in tą karčemą pas tą šinkorių. Tas šinkorius tuo išbėgęs pasitiko:
– O ką, pone, ar nakvosit?
– Galėsu nakvot.
Tuo arklius pastatė stonioj, pašėrė avižom, pastatė gert ir valgyt. Jie ten atsigėrė gerai – klausia tas šinkorius:
– Ar, pone, aitume kaziruot?
– Galėsim ait, ale man reik pas save pasisodyt savo važinėtoją: aš ne vyriškas.
Pašaukė tą važinėtoją, tam padavė savo krepšį su pinigais, ir jiedu kaziruoja. Tai kaip pradėjo tą šinkorių nulošt, kaip pradėjo nulošt! Išlošė iš to šinkoriaus trisdešimts devynis tūkstančius rublių! Jau tas šinkorius pinigų neturi – pastatė kočą su ketvertu arklių jos vyro, – ir tuos pralošė, pastatė tą važinėtoją – ir tą pralošė. Dabar jau nieko daugiau neturi, sako:
– Da statysu jenaroliškas drapanas.
– Gali.
Ir tais išlošė. Jau pažino savo vyro drapanas.
Dabar jau važuoja ji su tais dviem kočais. Atvažiau in tą dvarą pas tą vyro tėvą. Klausia apė savo vyrą, sako:
– Jau jis išėjo, išvažiau – šeši metai. Ar jis čia neparėjo?
Tėvas sako, kad jis jo nematė. Apsinakvojo. Čia, kad marti parvažiau, suvadino ponų.
Vakare pargena avinykas avis. Sako:
– Aime pažiūrėt, kaip tas avinykas avis kamandieruoja.
Išėjo visi, žiūri, kaip tos avys aina. Tas avinykas tuojaus pažino savo pačią, o ji jo nepažįsta. Ale jau po vakarienei sako jis mergom, kad aitų pašaukt tą ponią. Tos neina. Sako:
– Ateis pakajavoji, tai pašauks.
Atėjo toj pakajauka – sako:
– Pašauk tu man tą ponią.
Toj ponia atėjo – teip jis ir puolė jai po kojų. Ji žiūri, sako:
– Kas čia?
O jis sako:
– Aš tavo vyras, jenarolas.
Jau ir ji tuojau jį pažino. Tuo sušildė vandens, nuprausė, apkirpo, apvilko marškiniais ir jenaroliškom mandierom, o paskui atsiveda pas tėvą ir klausia:
– O ką, ar pažįsti šitą vyrą?
O tėvas sako:
– Tai mano sūnus.
– Tu dabar pažinai, o kaip pas tave avis ganė per šešis metus, tai tu jį nepažinai!
Davė ji tėvui sykį ir antrą per ausį, ir paskui susėdo in tas karietas ir išvažiau pas karalių.

PATEIKĖJAS: Selvestras Krantaitis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 385-388, Nr. 171
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 171
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal