Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7299&FId=10274&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas jenarolas, viename mieste jis laikėsi su trim moterim: viena buvo sūdžios pati, antra buvo kupčiaus pati, o trečia – teip turtingo ponelio pati. Jis su jom visom gyveno, o anos mislijo kiekviena, kad „tik aš“, kita mislijo – „aš“ ir trečia mislijo, kad „tik aš“. Kada jos dasišnekėjo, kad jis vienas o jais tris myli, tada jos visos sykiu suvėjo pas jį ir sako:
– Tu mūs vieną tik turi mylėt: mes trys, o tu viens, tai negali teip būtie.
Dabar pavaryt jis nė vieną nenori. Sako:
– Kaip aš jus galiu dabar atskirtie... Katra savo vyrą geriausia apmonysit, tai su tąj aš laikysiuosi.
Dabar jau monys toj sūdžios pati. Kaip tas sudžia išvažiau in sūdą, pati tuo visą namą kitaip aptaisė, padarė karčemą ir visus apipirko, kad visi sakytų, kad jau čia trys metai kaip karčema. Parvažiau sudžia, žiūri – apė jo namus guli girti, namai jo suvisai kitaip išrodo. Atėjo pas pačią, sako:
– N’o kas tau pasidarė, ar du durnavoji, kad tu namuose padarei karčemą?
– Ar tai aš tavo pati? Aš tavęs nepažįstu, kas tu per vienas. Kiba tu koks paikas girtuoklis, kad tu sakai, kad aš tavo pati. Tai tu paklydai, tai tu ne in tą ūlyčią pataikei, tu nepažįsti savo namų.
O jis tikrai pažįsta, kad tai jo pati ir namai. Tie girtuokliai tvirtina jam, kad tai jau trys metai, kaip jie čia girtuokliauja. Jis tuo insėdęs važuoja pas jos tėvus. Atvažiavęs pas juos, sako:
– Jūs duktė ėmė durnavot.
O ji tuo, kaip tik jis nuvažiau, tuo viską išvalė, teip padarė, kaip pirmai buvo. Parvažiau sūdžia su tėvais – ji tuo išbėgus pas duris pasitinka, sako:
– Kur tu šiandie teip ilgai buvai, kad jau trečia adyna popiet, o da tik pietų parvažuoji?
Tėvai sako:
– Jis atvažiau pas mus, sako, kad tu durnavoji, kad tu čia karčemą padarei.
Sako:
– Tėveli, tai jau aš nog jo ne pirmas sykis, kaip teip kenčiu. Jis kur mieste paklydo, tai jis dabar sako, kad pas mane buvo karčema. Na, tik aikit pažiūrėt, ar čia ne viskas teip stovi pas mane, kaip buvo.
Jie pažiūr, kad teip viskas yra, kaip kitąsyk buvo. Sako:
– Tu kitąsyk teip neapsirik: padarei tokį lermą, o čia nieko nebūta.
Paklausė žmonių – tie sako, kad jie nieko čia nematė. Paskui jau tas sūdžia sako:
– Tai tur būtie, kad aš apsirikau.
Toj pono pati padarė traktiernę ir teip pat apmonijo savo vyrą.
Dabar jau pradės kupčiaus pati savo vyrą monyt. Ji turėjo pažintį su vienu kapitonu. Papasakojo jam savo užsijėmimą – tas kapitonas sako:
– Tai čia mažas daiktas. Tu savo vyrui vakare, kaip gersit arbatą, inpilk in stiklą tokių žolių, kad jis išgėręs tuo užmigtų, tai aš atsųsu vyrų, ir jį atneš in sargų namus, ten jį aprengsim kareiviu, ir turės mum tarnautie.
Vakare jam inpylė in arbatą, jis išgėręs užmigo. Atėjo kareiviai, nunešė jį in tuos namus, tuo aprengė kareiviškai, o kada jis atsibudo, dairosi, sako:
– N’o koks čia mane velnias atnešė?
O tas kapitonas sako:
– Tave čia ne velnias atnešė, ale tu kareivis, tarnaujantis jau po mano valdžia antras metas.
– Na, tik aš asiu kupčius šito miesto.
– A, tu kupčius... Tik aik ant sargybos.
Jis nenor klausyt. Liepė kapitonas, kad, išmušus kailį, nuvest ant sargybos, o kitiem liepė jį sergėt, kad jis nepabėgtų. Pradėjo tarnautie kareiviuos, ir jis pats nežinojo, ar jis buvo kupčium, ar jis tik sapnavo. Pergyveno kareiviu du metu. Vakare jam vėl uždavė tų pačių žolių, jis užmigo. Jį aprengė jo drapanom, atnešė in jo namus ir paguldė in lovą. Iš ryto pabudo – kad jis guli lovoj su moteria. Tuo kaip šoks iš lovos:
– Vai, kodėl aš šiandie teip ilgai pamigau? Jau gausu no kapitono.
O pati sako:
– N’o ką tu čia šneki, ar tu da sapnuoji? Na, tik tu su manim guli, aš tavo pati – kokį tu čia kapitoną minavoji?
– Na, tik aš kareivis.
– Koks tu kareivis?.. Tik tu kupčius. Kas tau darosi? Tik žiūrėk, čia tavo namai, aš tavo pati. Vakar sugulėm, o šiandie tu sakai, kad tu kareivis...
Dabar jis žiūri, kad, rodos, tie pats namai, kur jis kitąsyk gyveno, ir pačią pažino.
– Na, tai, – sako, – turbūt aš sapnavau, kad aš buvau kareiviu.
Toj kupčiuvienė geriausia apmonijo savo vyrą, kad anas net kareiviu turėjo tarnautie du metu, tai su tąj kupčiuviene tas jenarolas laikėsi.

PATEIKĖJAS: Antanas Kavaliauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 389-391, Nr. 172
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 172
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

Spausdinti

Atgal