Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7313&FId=10285&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks visai vargdienis žmogelis. Jis teip buvo suvargęs, kad jis neturėjo nė ką pavalgyt tam sykiui. Ale ką jis darys? Jis sumislio ait žmonių prigaudinėt. Atėjo in vieną dvarą – an dvaro vaikščioja daili kiaulė su dvylika paršiukų. Jis sustojo ties tąj kiaule, nusijėmė kepurę ir kloniojasi, linguoja ir linguoja. Pamatė ponia per langą, sako:
– Ką tas žmogus no tos kiaulės nori? Pašaukit jūs man jį.
Pašaukė tą žmogų pas tą ponią. Klausia ponia:
– Ką tu nori no tos kiaulės?
Sako tas žmogus:
– Aš vargdienis žmogus, tai joks žmogus pas mane neina in kūmus, tai prašau, poniute, šitą jūsų kiaulę.
Tai poniai net linksma pasidarė, kad jos kiaulę in kūmas prašo! Sako:
– Pakinkykit in karietą ketvertą arklių, tegul važuoja – kaip jau ji pėkščia nuveis?..
Pakinkė arklius in kočą, pasodino kiaulę. Ale jam gaila tų paršų, – sako tas žmogus:
– Ką tie paršiukai čia vargs be motinos, tegul ir jie važuoja pasilinksmint.
– Gerai tu sakai, tegu važuoja.
Sudėjo ir tuos in karietą. Tas žmogus važnyčioja, ir išvažiau.
Parjojo ponas iš laukų, sako:
– N’o kur karieta? – klausia ponios. Ji sako:
– Atėjo žmogus pavargęs, negau niekur kūmą, tai prašė mūs kiaulę, tai kaip jau ji pėkščia nuveis?.. Tai liepiau pakinkyt ketvertą arklių in karietą, ir išvažiau.
– Na, tai tu, rods, padarei! Tai jau nevidonas nuvažiau su arkliais ir su koču, o da ir kiaules išvežė.
Tas ponas sėdo ant arklio vyt.
Anas jau mato, kad pons atsiveja, tas girioj pavažiau in šalį, in tankumyną arklius pastatė, o pats atsisėdęs sėdi pakelėje ir laiko kepurę prispaudęs. Atjoja tas ponas, klausia:
– Žmogeli, ar tu nematei čia važuojant ketvertu arklių?
Sako:
– Mačiau, ale tu nepavysi, tu nežinai, katruom keliu nuvažiau.
– Na, tai tu vykie.
– Kad aš turu laikyt: čia turu paukštaitę.
– Na, tai duok tu man – aš palaikysu, o tu vykie tą nevidoną.
Tas pons laiko tą skrybėlę prispaudęs, o tas žmogus sėdo an arklio, nujo pas tą kočą, prisikabino tą arklį ir nuvažiau. O tas pons da laikė laikė skrybėlę, mato, kad jau negrįžta, – metė tą skriblių ir aina pėkščias namon.
Kada parėjo, klausia ponia:
– O ką, ar pavijai?
– Pavijau, ale kad teip sunkiai važuoja, sušilę arkliai, tai da penktą prikinkiau.
Sako ponia:
– Jau parvažuos... netoli.
Tai ir po šiai dienai laukia ir laukia grįžtant, ir nesugrįžta.
O tas žmogus arklius pardavė, tais kiaules pasipjovė – turėjo pinigų ir mėsos.

PATEIKĖJAS: Pijus Ivanauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 409-411, Nr. 183
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 183
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

Spausdinti

Atgal