Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7333&FId=10305&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kito karto labė senė tėvė turėja sūnų, o patys buva labė biedni. Jie laide sava sūnų į iškalą, kad bint prasimokytų biškį skaityti ir galėtų pasimelsti unt knygeles. Pramokęs kiek tiek skaityti, teip jis buva ukvatnus pri moksla, kad, sugriebęs bili kokio knygo, vis skaitydavęs. Nonts tėvė neturėja spasaba jį laisti pri didesnia moksla, bet jis, gaudamas šiokis tokis knygelas, gerė prasimoke visokių mokslų ir norėja eiti į kunigus. Par sava biednystę tėvė ni mislyti nemislija, kad jų sūnus paliktų kada nonts kunigu. Bet jaunikaitis ni biškia neabejoja būsios kunigu.
Vieno karto nedėlios dieno, kad visi išeja į bažnyčio, jis n’eja* į miško, pats nežinodams, ka ir kur einos – tartum koki nematoma syla tinajos jį trauke. Kaip tiktė įjeja į miško, žiūr, kad unt ja suvisum kits užvalktis: išeja iš namų apsivilkęs su senės nudriskusės trinyčės, o dabarči miški atsirada puikiuosi kunigiškuosi rūbuosi. Gydunt visokiems paukšteliams, linksmė vaikščioja vaikesas po girio, kur tik akys regėja. Nepajuta, kaip jam diena praslinka, o kad jo saula buva gerė pasilunkusi į vakarus, jis pasimislija grįžti namo. Išeidams iš miška, norėja jis parsinešti su savim ir kunigiškus drabužius ir tuom parodyti sava tėvams, kad turios būti kunigu ponu Dievui, davusiam jam kunigiško užvalktį. Tiktė jis nepasimislija, kad pons Dievs davęs ir atim: sulig išejimu unt lauka pranyka ir kunigiškas užvalktis, su kokės trinyčės įjeja į miško, su tokės ir vėl išeja iš miška apdriskęs. Labė dyvijasi tas vaikas, kaip činai stojasi. Išejęs unt lauka, dar girdėja gražė giedunčis paukšteles, tėgi pasimislija, pasimislijęs ir pareja namo. Namie niekam nieka nesake, kas jam nusitika miški, tiktė jis dar labjaus užsigeide eiti į kunigus. Prašėsi tėvų, kad bint šiaip teip išlaistų iš namų pri tam reikalinga moksla, bet jie, nieka neturėdami, ko galėja daryt? Ir pasake tam sūnui, kad nėr iš ka laisti pri kunigystes moksla ir tepašiliek namie su jais kartu vargti.
Kito nedėlio vaiks nerimst namie, jo nu ryta veržėsi į miško. Šit ir kito karto jam teip pat nusitika. Tiktė dabar jis buva linksmesnis, aiškė numanydams, kad pagali sava noro turios palikti kunigu. Po tokiu untru nusidavimu pagrįžęs namo pasisake sava tėvam, kas jam nusitika miški praejosi dviejosi nedėliosi. Tėvė nikaip netikėja ja kalbėjimui ir nenorėja apė tą klausyti, sakydami:
– Jis tat užsimete būt kunigu, tė jam ir sapnuojasi.
Negalėdams parkalbėti sava tėvų trečio nedėlio eiti su juom draugi į miško, jis vėl sau n’eja viens. Tinajos buva linksmu kaip ir kitosi nedėliosi, bet vaikesas buva tartum biskį nuliūdęs užtat, kad negalėja atsivesti sava tėva ir parodyti jiems stebuklo, kokia su juom atsitink. Tėgi teip bevaikščiodams po miško, susitika vieno jaunikaitį labė gražų. Tas jaunikaitis pasisveikinęs prakalbina biedno vaikeso su kunigišku užvaikči, kodėli jis či nuliūdęs vaikštinėji. Šis pasisake dar nesos, bet karstė geidžios būti kunigu, tiktė tėvė neturėja nieka, nenorio laisti ir patys neino* ni pasižiūrėti, kas darasi su juom tami miški. Išklausęs viso pasakojimo, gražasis jaunikaitis dave pinigų, liepdams nupirkti pirščiuko arielkos ir nugirdžius sava tėvus atvesti kito nedėlio į miško. Tas gražasė jaunikaitis buva aniols, pona Dieva pasiųstas unt pagelbos biednam vaikesu.
Tėgi, atejus nedėlios dienai, unksti rytmety vaiks ėja pirkti arielkos, kad, nugirdęs sava tėvus, galėtų nuvesti į miško ir tinajos jiems pasirodyti kuom būsios. Tada da negerdava žmonys arielkos užtat, kad buva labė brungi ir laikoma tiktė aptiekosi kaip liekarsta. O kad žmonys nepripratę buva pri ta gėrima, tė labė grait pasigerdava nu keleta lašelių. Dabar sūnus, nupirkęs tiktė vieno pirščiuko, nugirde abu sava tėvu ir išsivede į miško. Kaip tiktė jie įjeja tarp medžių, žiūr ir mata sūnų apsivilkusį su kunigiškės rūbės, mat jiem arielka suvisum išrūka iš galvos, teip kad nebebuva girti. Gražus ir malonus visokių paukštelių giedojimas teip juos pralinksmina, kad iš tiesų nežinoja kur asą: dunguj ar unt žemes. Visi jie džiaugesi labė ir garbina pono Dievo, matydami tokis stebuklus, ir tėvė pažadėja laisti sūnų į kunigus, nonts parduodami sava paskutinis marškinis. Tas pats gražasė jaunikaitis, davęs praejusio nedėliõ pinigus unt arielkos, dabar vėlios atneše pinigų, kad iš pradžios turėtų nonts nedidelę pašelpo, koli patys kiek tiek uždirbs. Tėvų ir sūnos džiaugsmas buva neišpasakytė didelis, matunt tokį pona Dieva šelpimo. Prisivaikščioję po girio ir prisiklausę gana paukščių giedojima, grįža vis trys pavakare namolios. Tėvė norėja, kad sūnus parsineštų su savim kunigiškus drabužis, tada jam nereiksio siūdinti naujų. Bet sūnus atsake, kad nepasijemęs pats, negalios ir namoli parsinešt.
Šit sulig išejimu iš miška ir pranyka visas kunigiškas užvalktis. Tiktės girdėtis da buva paukštelių giedojimas, bet, jiems paejus toliaus, ir tas nutila. Dabar pagrįžę namo visi garbina pono Dievo už parodytas geradejystes, o sūnų išlaide į kunigus, patys tėvė jimdamiesi už darbą. Visoks darbs sekėsi jiem teip gražė, kad da prabagotėjė, pri kunigiška moksla leisdami sava sūnų, kuris, gražė pramokęs, grait palika labė geru kunigu.
Tėgi mat nu ta laika žmonys parmane naudo arielkos ir pradėja gerti, o pasku teip įsipratina, kad ir par daug išgerdava, net unt gala pagalės kunigam reikė drausti svieto liautis nu nelaiminga įpročia. Tat į kunigus tada tiktė tas tegalėdava sava sūnų išlaisti, kas arielkos arba suvisum negerdava, arba gerdava teip nedaugalios, kad kažin ar išpiltų unt kožnos dienos po pirščiuko, parokavus gerimo čielų metų.

FIKSUOTOJAS: Jonas Koncevičius

FIKSAVIMO METAI: 1884

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Šeduva, sen., , Radviliškio r. sav., Šiaulių apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Šeduva, Panevėžio pavietas

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 209-211, Nr. 98
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 98
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 417-420
Mitteilungen der Litauischen litterarischen Gesellschaft. Heidelberg : Carl Winters Universitäts-Buchhandlung, 2 – 1898.

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: krikščioniška-stabmeldžių. Moralinė. Paaiškinimai: n ’ e j a – orig. skl., Bs. skl. = nueja n e i n o – orig. skl., Bs. skl. = neeino

Spausdinti

Atgal