ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7347&FId=10322&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kito karto viens sens tėvas turėja tris sūnus ir tris dukteris. O jis mylėja du sūnu ir dvi dukterį – vieno sūnų ir vieno dukterį nemylėja. Tėgi kad jo* tėvas buva pasenęs ir sergos ir ketina mirti, tė tuodu nemyliamiejie ateja pri lovos tėva ir praše:
– Tetuš, tamsta nemylėjė mudu, tėgi mirdams palik mums ko nonts.
Tėvas pasake:
– Eikit į namo, išsirinkit sau vieno jautį, koks jums patiks.
Juodu n’eja*, išsirinka sau ko gražiausį jautį, o pasijemę iškeliava. Ilgė ar striukė beejus, bet jo toli nu namų, šit jautis tik prakalb ir saka:
– Papjaukit ar užmuškit mani ir pakaskit po žemių. O po trijų dienų atkasę, išsukit mano rago ir sutriūbykit tris kartus. Kas tada atbėgs, tė bus jūsų ščėstis.
Juodu pradėja tada verkti ir raudoti gailėdamiesi jaučia, o jautis vėl saka:
– Ne verkit, o darykit, kaip aš pasakio. Jei ne, tė jūs prapulstė.
Tėgi juodu papjove jautį ir pakase. Po trijų dienų atkasę išsuke rago, kaip buva pasakyta, ir sutriūbija. Sutriūbijus vieno karto, atbėga sidabra šuniuks. Sutriūbijus untro karto, atbėga auksa šuniuks. Sutriūbijus trečio karto, atbėga dieminta šuniuks. Su tės trimis šuniukės juodu ein sau par miškus ir giris medžiodami.
Teip sau bevaikščiodami, užeja vienõ girio tuščio grintelę. Nieka tinai neradę, apsistoja ir apsigyvena. Brolis išeina su šuniukės po miško medžioti ir, kada ko sugavęs, ar zuikelį, ar paukštelį, parneš į sava grintelę pas seserį. Teip jie, turėdami meseles, galėja sau misti. Ogi musėt ir duonos turėja: tat gal gaudava kur pirkti – nejo buva giri be gala, bo turėja kur tį žmonys gyventi.
Tėgi vieno karto, kad brolis išeja unt medžiokles, sesuo išeja biškį pasivaikščioti. O jautis prakalbėjęs dar jai pasake turėti su savim, kur eisinti, abrūso: kad norės pareiti par kokio norint upę, tė tiktė paties to abrūso, ir pasidarys lieptas. Tėgi besivaikščiodama prėja pri upes, kur buva netoli nu gryteles. Šit jinė pamate anopus upes skaisto, gražų jauno vokiečiuko. Tėgi vokiečiuks ir prašasi:
– Mergyt, parkelk mani par upę pri savęs.
O jinė atsaka:
– Kažin, jeigu brolis nezvalys. Be brolia negaliu.
O vokiečiuks kalba:
– Jei aš tau patinku ir krito į tava širdį, tė nėr ka žvalgytis į brolį.
Tėgi jinė ir palaide sava abrūso unt upes, ir pasidare lieptas, kur vokiečiuks ir pareja gražė. Kaip jis eja, tė abrūsas pasku jį ir vėl susiridina į ritinį. Vokiečiuks teip krita į širdį mergaite, netęs jinė, pabūgus ka bloga nu sava brolia, tarė jį nužudinti. O vokiečiuku ta ir reiki. Šit jis ir saka:
– Pataisyk broliu arbatos, o aš pavirsiu į aguonos grūdo ir įkrisiu į sklainyčio. Kė jis išgers to arbato, tė jam bus tuojos smertis.
Tėgi jinė pataisiusi arbatos ir lauki brolia pareinunčia. Parejus broliu šuniukė tiktė šast šast unt stala – kė pradės jie draskyt ir vartyt sklainyčis su arbata. Išlaiste viso arbato, išvarte ir sudauže sūdynus, o sesuo supykus:
– Žudyk, broliukė, tuos šuniukus. Matė, ko jie iškados padare: sudauže sklainyčis ir sūdynus, lygė pagedę.
O brolis šuniukų nežuda, bet saka, jog tė mūsų ščėstis tie šuniukė – kaip dabar juos žudinti.
Unt rytojos, išėjus broliu medžioti, saka vokiečiuks:
– Tė pasiutę šuniukė. Mana ščėstis, kad vyns lašas arbatos tiška į lubus po balki, ir aš tį užsiturėjo, o kad ne, tė jie būtų mani sudraskę. Dabar aš pavirsiu į bluso ir palįsiu į ja patalo po paduška. Kaip jis atsiguls, aš jam įkosiu į galvo, ir nu ta jis numirs.
Mergaite pataisė patalo, o jos vokiečiuks, pavirtęs į bluso, kniuksa po paduškos. Kaip tiktės brolis pagrįža, tė šuniukė puola tuojos unt patala. Kai pradės draskyt, kai pradės draskyt – ištisė sudraske viso patalo, o pūkė išlakstė į visas pusis. Sesuo praša:
– Žudyk, broliukė, šuniukus. Matė, ko jie padare: sudraske viso patalo, netes pūkė išlakste į visas pusis.
O brolis saka:
– Ne, nežudysiu: tė mūsų ščėstis – kaip juos nužudyt.
Unt rytojos, velios išejus broliu, vokiečiuks saka:
– Koke tie pasiutę šuniukė. Tė mana ščėstis, kad viens pūks pasikėlęs užlėke unt šiena vežima. O kad ne, tė mani būt sudraskę. Dabar aš pasiversiu į adato po gryčios slunksčiu. Kaip jis parejęs, eidams į gryčio, užmins mani, prasidurs kojo, tė bus jam smertis.
Bet brolis led paspėja pravert duris – šit šuniukė pirm ja šmakšt pro duris ir supuola tuojos draskyt žemę pri slunksčia, net duobis padare. O sesuo saka:
– Žudyk tu tuos šuniukus. Juk tu matė, kaip jie lygė pagedę visko draska.
Bet brolis, nonts nežinodams prižasties, kodel teip visko šuniukė draska, nežuda jų, nes jis tiktė žina sava ščėstį su šuniukės.
Tėgi pasku vokiečiuks, kaip tinajos prejęs seserį, saka:
– Tė pagedę šuniukė! Ko nesudraske jie manęs. Tiktė mana ščėstis, kad purvė lėkė unt pečios, ir aš, prikibęs pri purvų, tinajos nulekio.
Sesuo saka:
– Mes jam nieka nepadarysme, kol jis turi tuos šuniukus, o jis pats jų nežuda.
Vokiečiuks gi išmislija, ko su jais padaryt, ir prižadėja sava mergaite apgauti šuniukus, sakydams:
– Kė brolis išeis medžioti, aš pasiversiu zuikiumi, o šuniukė pamatę nusigins mani. Tada aš juos nuvesiu į svirno ir uždarysiu už devynių durių. Teip mes broliu galo padarysme.
Išejus broliu į girią ir bemedžiojint po miškus, šit tiktė ape kalnelį kur buvęs, kur nebuvęs šast zuikis, o šuniukė kė puls unt zuikia, kė pradės vytis. Nusivija nusivija, kad niekur ničnieka nematyt. O tas zuikis juos nuvede į svirno, o nuvedęs ir užrakina už devynerių durių.
Medžiotojis, pašūkinęs šuniukų, o ilgė nesulaukęs, pagrįža namol. Dabar sutika jį sesela su vokiečiuku ir kalb:
– Dabar tau, broliukė, smertis, jo reiks mirti.
O brolis saka:
– Kad reiks mirti, tė mirsiu: nebe ko jo či padaryt. Pazvalykit man tiktė paskutinį sykį pirty išsivanoti. Kad jo mirsiu, tė bint čystas, kad manęs nereiktų mazgot po mirties.
Vokiečiuks jam pazvalija, sakydams:
– Vis tiek, ar biškį pirmiaus, ar biškį paskiaus. Bo mirs, tė mirs.
O sesuo:
– Nezvalyk jam vanotis, bo bus blogu.
Bet vokiečiuks laide jį į pirtį. Susitaisęs medžių, brolis pradėja kūrenti pirtį ir kūrena labė ilgė. Tuomet atlėke paukštela, nusilaide unt pirties langa ir saka:
– Kūrenk ko ilgiaus: jo šuniukė pragriauže trejis duris. Dar šešeris jie tur pragriaužti, už kurių jie užrakinti.
Jis palungvela kūren sau pirtį, o vokiečiuks nerimsta: eis pasižiūrėti. N’ejęs* į pirtį, randa jį dar tebekūrenuntį ir klausi:
– Tėgi ar da neiškūrenė pirtes? Aš tario jo nusivanojusį.
O tas atsake:
– Kur či teip grait norėti: medžė žali, nedeg. Ogi ir aš noriu paskutinį sykį gėrė pasikaitinti.
O sesuo saka vokiečiuku:
– Neduok tu jam teip ilgė trukti, tė muma nebus gerė.
Vokiečiuks, nieka nemislydams, numane: vis lygu aso – valandėlę unksčiaus ar vėliaus mirs brolis.
Iškūrenęs pirtį brolis pradėja vanotis. O tuo tarpu atlėkusi paukštela unt pirtes langelia saka:
– Vanokis ko ilgiausi; jo tava šuniukė pragriauže šešeris duris. Palika dar trejos.
Šit tuojos ir vokiečiuks atein ir klausi:
– Tėgi ar da neišsivanojė? Aš tario, jo tavi suvisum gatavo kaip unt smertes.
O brolis atsaka:
– Paskutinį karto prieš smertį noriu gerė išsikaitinti ir išsivanoti, kad būčiu balts ir grynas – tė man bus linksmiau ir mirti.
Teip jį vokiečiuks ir palika. O sesuo saka:
– Kam teip ilgė jam zvaliji vanotis? Tė mum nebus gėrė.
Išsivanojęs ein brolis iš pirtes, o susitikęs seselę ir vokiečiuko, prašasi jų sau pazvalyt pagrajyti prieš smertį. Sesela saka:
– Nepazvalyk tu jam: bus mum blogu.
O vokiečiuks saka:
– Tė kas bus? Grajijęs par viso sava gyvenimo, gali tat ir prieš smertį biškį pasilinksminti. Tegrajyk!
Tė brolis pasijemęs sava muziko*, įlipė į pirmesniąjį medį ko graičiausi, musėt į aglę, kur buva langviausi įlipti, ir pradėja grajyti. O vokiečiuks, išgirdęs muziko, pradėja šokinėti po agla. Tada paukštela atlėkus į ausį jam saka šnibždėdama, kad vokiečiuks neišgirstų:
– Grajyk ko ilgiausi: jo šuniukė pragriauže aštuoneris duris. Dar vienos palika, o tuos pragriauže tuojos atbėgs činajos.
O sesela saka vokiečiuku:
– Neduok jam teip ilgė grajyti: mum bus blogu.
Brolis pradėja dar labjaus grajyti, o vokiečiuks, neklausydams sava mergaites, da daugiaus šokti nu visos širdes, kad negali ir parstoti. Paukštela vėl atlėkus saka suvisum tylomis:
– Grajyk, neparstok – jo šuniukė atbėg.
Neilgė trukus šit šuniukė arru arru arru unt vokiečiuka – kė pradės jį draskyt, kė pradės jį draskyt, sudraske subuvo jį į skiautelas. Ir brolis, parstojęs grajyti, išlipe iš medžio. Dabar jis nukaldina gelažinį lenciūgo, gelažinį ušečko, gelažinį ratelį, gelažinį kuodelį ir gelažinis pirštinis ir, unt lenciūga prikalęs seserį pri sienos, pasake:
– Kol nepriverksi pilna ušečka ašarų, kol nesuverpsi kuodelia, o pirštinių nesunešiosi – mana loskos nedastosi.
Teip palikęs seserį, eja brolis su sava šuniukės undravoti po svieto. Eja eja, eja labė ilgė ir n’eja į vieno karalystę, kur buva karalaite, atiduota praryti smaku. Undraunyks, to išgirdęs, pasijeme karalaitę išliuosuoti nu smertes. Karalius jo buva jo pažadėjęs išliuosuotoju par pačio ir pusę karalystes. Undraunyks, n’ejęs, kur smaks turėja ateiti, rada karalaitę, laukinčio smaką. O pri jos buva levas*, meška, vilks, lape ir kiškis. Neilgė trukus atlaki smaks su trimis galvomis. Mūsų undraunykas užpuola unt ja su šuniukės ir su žverės ir nukirta jam visas tris galvas, o liežuvis nupjaustęs susidėja į šikšninę tarbo. Pasku atlaki kits smaks su šešiomis galvomis. Ir tam nukapoja visas galvas, o liežuvis nupjaustęs susidėja į tarbo. Pabaigus to darbo, šit ir trečis smaks su devynioms galvomis. Susijemus ir su tuom visiems iš viena, nukirta jam aštuonis galvas, o devinta ko nukris, tė ir vel prigyji, ko nukris, tė ir vel prigyji. Tėgi mat tas smaks turėja žiedo, katruom pasukus ape kaklo, galva vel prigyji. Jo daugiaus nėr ko daryti. Tėgi undraunyks, to pasaugojęs, nukirta smaku pirmu piršto su žiedu, o pasku tuojos galvo. Teip pargalėjęs nupjauste visus devynis liežuvis ir sudėja į sava tarbo. Tė jo jis liežuvių turėja nu pirma smaka tris, nu antra šešis, o nu trečiaja devynis, iš visa aštuoniolek liežuvių.
Mušdamiesi su trimis smakės, visi pailsa: undraunyks, šuniukė ir žverė. Reik dabartelios atsilsėti, bet reikėja to atsargė padaryti, užtatė levas ir saka:
– Mes, mušdamiesi su smakės, pailsem, o zuikis tiktė tat bėginėja aplink, daugiaus nieka ir nedarė, užtat tesaugok jis mums miegunčis. O jei bus koki trivoga, jis pabudins mumis.
Davus tokį prisakymo, visi sugula miegoti ir karalaite kartu. Kiškis, pastatyts unt vartos, šokinėja aplink. Žinoma, bo ilgu ir miegs trauki. Tė tat ir kiškelis griuva kur į duobelę, o pagriuvęs ir užmiga.
Tuo tarpu ateja kažkoks jaunikaitis, nukirta galvo undraunyka, susirinka aštuoniolek smakų galvų, pasijeme karalaitę ir n’eja į karalios dvaro. Eidams liepė karalaite sakyti, jis jo išgelbėjęs nu smakų, o kad ne, tė jis jo užmušiąs. Žinoma, žmogus bo nori, tė nori gyventi. Tėgi ir karalaite, dar matydama sava išliuosuotojį užmušto, prižadėja valkatė vis, kaip jis norėja.
N’ejus* jiems į dvaro su smakų galvomis, visi džiaugėsi, matydami karalaitę išliuosuoto ir jos išliuosuotojį. Karalis, laikydamas sava žodį, liepė tuojos taisyt veselijo.
Tuo tarpu levas pabudęs apsidaire ir mata sava pono be galvos. Budin jis meško:
– Meškel meškel, kelkis: mūsų pons nebegyvas.
Meška pamačiusi prikėla vilko, o vilks – lapę. Tėgi sukilę pradėja rodavotis.
– Ogi kas, – saka levas, – buva unt vartos?
– Zuikis, – atsake lape. – O či ja nematyt.
Sukruta visi ieškoti ir rada tebemieguntį, duobelė užgriuvusį. Levas liepė jam uodego iškapoti. Šuniukė pakedena jam uodego, bet iš to niekis: reik pono ratavoti. Bet ko či dabar daryt? Kaip či dasižinoti ape karalaitę? Levas ir saka:
– Tu, lapel, primanė, kaip kur preiti. N’eik* į dvaro ir pasižiūrėk, kas tį darasi. – O vilkui saka: –Tu, vilkel, primanus ape arklius. Eik paieškok bili kokį arklį, papjauk jį, o nu atlėkusia juodvarnia mesos lasti gauk gyvąja ir gydunčia vandenia.
Lape n’eja į dvaro, prasislinka tylomis, o prėjus pri tvoros, pasistiebe unt paskutinių kojų, kad geriaus pamatytų, kas tin darosi. Dvara šunys, jo pamatę, kaip užpuls, kaip pradės vytis – maž ko nesugava lapeles, betgi jinė paspėja dar atbėgti pri sava pulkelia. Levas daugiaus ir klausi:
– O kas girdėt?
– Ogi, – saka lapela, – jo veseliji dvari.
Vilks n’eja sau ieškoti arklia ir, radęs kur lauki gražų eržilo, papjove, parskrode pilvo, išverte dūblas, o pats įlindęs pasikavoja. Teip jam belindėjint, šit ir atlaki juodvarnis. Vilks tiktė copt to juodvarnį, pagava ir nepalaidži. Juodvarnis prašasi – žinam, noriasi gyventi ir teip gailiasi vaikų palikti. Tėgi vilks saka:
– Atnešk man gyvaja ir gydunčia vandenia, tė aš tavi palaisiu. O kad tu nepabėgtum, tė užstatyk man sava vaiko.
Juodvarnis susigadija. Jis tuojos krunkterėja keleto kartų – šit ir atlaki viens juodvarniūkštis. To palikęs pas vilko, juodvarnis nulėke ieškot vandenia. Kur gavęs, kur negavęs, atlaki su plečkeliuki vandenia. Vilks, pajemęs plečkeliukę su vandeniu, tiktė drikst ir parplėše juodvarniuko. Tas dar dovijasi, karkt karkt ir nusibaige. Daugiaus vilks ir saka:
– Jei tava liekarstos geros, tė sveiks bus tava vaiks.
Pasku patepe sykį juodvarniūkštį, kur buva parplėšta, – sugyja. Patepė kito sykį – atgyja. Ir atidavė sveiko tėvu. Dabar gi, išlindęs iš viduris arklia, vilks suverte atgal dūblas, patepe po pilvu – sugyja. Pasku patepė po kaklu – atgyja arklys. Parejęs pri sava pulkelia, saka jis levu:
– Še liekarstos mūsų ponu gydyt. Meškel, tava runkos gražios ir dailios – patepliok mūsų pono!
Meška pajeme, pamaži ir atsargė patepe, kur buva galva nukirsta, – sugyja. Patepe kito sykį – atgyja undraunyks. Atsikėlęs jis ir saka:
– Tė kad gardžė miegojo – kam prikėlet mani?
O levas saka:
– Tamsta buvė unt amžių užmigęs. Ogi šit nebėr ir karalaites. Kažkoks nedors žmogus atėjęs rada mums visus miegunčius ir tamstė nukirta galvo, o karalaitę nusivede į dvaro, kur dabar jų veselija.
Mat ir smakų galvų neberanda, ir visi skubinasi į dvaro: undraunyks su šuniukės, levas, meška, lapė ir zuikis. Jiems n’ejus į dvaro, undraunyks prašosi į vidų, o ja nelaidži. Jauno karalaite, pamačiusi undraunyko su žvėrės, nuliūda: jinė tuojos pažina sava gelbėtojį ir prašė jį įlaisti. Jaunasė vilioks nelaidži, sakydams:
– Mums nereik či svieta valkatų.
Bet visi svečė susimylėja undraunyka su tokės žverės ir įlaide. Tėgi tinai beveseliojint, undraunyks užminė jauno vilioko:
– Koksė žvėris unt svietą yra be liežiuvia?
O šis atsaka:
– Visi žverė su liežuvės, nėr ne viena be liežuvia.
Tė daugiaus vel klausi:
– Ogi smaks ar su liežuvi?
– Ogi kaip, – atsaka, – su liežuvi.
Dabar undraunyks saka:
– Tė ir užmuštųjų smakų snukiuosi tur būt liežuvė. Kamė pasižiūrėsme.
Pražiode vieno snukį – nėr liežuvia, kito – vel nėr, ir trečio, teip lig paskutinia aštuoniolekos snukių – nė vienami nėr liežuvia. Teip daugiaus undraunyks saka:
– Tu vagis, razbainyks. Se smakų liežuvė: aš juos užmušio, o ne tu.
Karalaite puola pri sava gelbėtojos, o vilioko išmete žverėms unt sudraskyma. Teip undraunyks, atradęs sava išgelbėto karalaitę, vedė par pačio ir gava pusę karalystes.

FIKSUOTOJAS: Jonas Koncevičius

FIKSAVIMO METAI: 1884

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Šeduva, sen., , Radviliškio r. sav., Šiaulių apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Šeduva, Panevėžio pavietas

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 212-220, Nr. 99
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 99
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 39-47
Mitteilungen der Litauischen litterarischen Gesellschaft. Heidelberg : Carl Winters Universitäts-Buchhandlung, 4.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinė-istorinė. Paaiškinimai: j o – orig. skl., Bs. skl. jau n ’ e j a – orig. skl., Bs. skl. nuejo n ’ e j ę s – orig. skl., Bs. skl. nuejęs muziko – orig. skl., Bs. skl. skripko l e v a s – orig. skl., Bs. skl. liūtas n ’ e j u s – orig. skl., Bs. skl. nuejus n ’ e i k – orig. skl., Bs. skl. nueik

Spausdinti

Atgal