Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7361&FId=10335&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toki du pavargę žmonės susiedai, ale jie abu labai biedni, kad jie nieko neturi. Ale jie ais in jomarką. Viens prisikišo maišą samanų, o ant viršaus užsidėjo vilnų, o antras prisirinko gilių maišą, o an viršaus užpylė riešutų, ir aina in jomarką. Ale suvėjo jiedu an kelio:
– Ką tu neši?
– Aš nešu vilnų maišą parduot, o tu ką?
– Aš nešu riešutų.
– Na, tai mainykim. Aš kad neparduosu tuos riešutus, tai vaikai tegu krims!
– O man bus gerai vilnos.
Dabar jiedu apsimainė. Nuvėjo in jomarką, apsižiūri – tam maiše, kur buvo vilnos, apačioj – samanos, o šits pažiūri maiše – gilės. Dabar jiedu šnekasi:
– Tu kytras ir aš kytras. Tai ką mudu darysim, kad mudu toki kytri?
– Aime mudu vogt.
Dabar jiedu susitarę, aina jiedu vogt pas vieną gaspadorių. Nuvėjo in klėtį, prasiplėšė stogą, viens inlindo in klėtį, o kits sėdi an stogo. Ans iš vidurio riša in virvę, ką jis sugriebia, o jis vis traukia. Rado da ir aukso žiedą ten kur skrynioj – ir tą padavė. Ale jau šits mato, kad jau ans gana padavė: „O, – sako, – kam čia man su juo pusiau dalytis – tegu jį užmuša pagavę“. Ima nulipa nuo klėties ir aina su tom drapanom. O anas jau pririšo daugiau, krutina virvę, kad trauktų, – jau nieks netraukia. Jau jį pajėmė baimė, sako: „Kaip jau jis ką pamatė, tai pabėgo“. Jis konograičiausia tuo išplėšė grindį, išlindo ir jis ant namų – bėgt. O ans pamatė, kad atsiveja, ir tas – bėgt, o sunkiai nešdams negali pabėgt. Da kol galėjo, bėgo, o paskui jau stojo: nors pavijęs kad ir supjaustyk, jau toliau bėgt negali. Dabar ans jį pavijo, sako:
– N’o kodėl tu pabėgai?
– Ar, – sako, – nepabėgsi: stuboj užžibino žiburį, ėmė vaikščiot, tai aš bėgau.
Jiedu pasilsėjo, parėjo namo, tuos daiktus pasidalino pusiau, o tą žiedą negali pasidalyt. Sako:
– Tai tu vieną nedėlią nešiok, aš – kitą.
Ale jiedu nėšio viens vieną, kits kitą [nedėlią], ale viens sako: „Tas žiedas tegu man teks: aš an viršaus sėdėjau, viskas man reikė ištraukt“. Sako pačiai:
– Aš aisu an kapinių, išsikasu duobę, o tu uždėstyk pagaliais ir užkask mane, tai kaip pereis kelios dienos, tai tas žiedas man liks.
Teip ir padarė. Ateina jau anas to žiedo, sako:
– N’o kur jis?
O pati sako:
– Jau numirė.
– Na, ar tikrai numirė?
– Ogi kaip – numirė.
– N’o kur tu jį pakavojai?
– Pakavojau an kapinių.
– N’o tas žiedas kur?
– Jis pasikavojo su tuom žiedu.
– Aik man parodyk, kur jis pakavotas.
Nuvėjus pati parodė, sako:
– Štai šits jo kapas.
Šitas užsilipęs an kapo ir krapšto. O ans mislio, kad kerdžius atginė galvijus, sako: da ingriaus. Jis rikterė:
– Atpruč!
O šis an kapo ėmė baubt ir kast.
– Nugi kiba tave čia negerasis atnešė! Da ingriausi, še – alda!
O šits žemes nukrapštė, ir jau jis matyt.
– N’o ko tu čia pasikavojai no manęs?
– Aš norėjau, kad man žiedas tektų vienam.
– Tai ko tu kavojiesi? Geriau perkirskim pusiau žiedą, ir nereiks kavotis.
Tai paskui jiedu sutiko: tą žiedą pusiau perkirto, pajėmė abu po pusę ir teip jau ramiai gyveno.

PATEIKĖJAS: Juozas Aidukaitis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 443-445, Nr. 202
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 202
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

Spausdinti

Atgal