Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7390&FId=10365&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks šinkorius prie didelio kelio, kad jam buvo in miestus vis po tris mylias. O ten netoli buvo didelės girios, ir ten laikėsi dvylika žmogžudžių. O tie žmogžudžiai niekaip neišmanė, kaip no to šinkoriaus pinigus atimtie, nes kaip prie didelio kelio, per naktis, per dienas vis daug žmonių, tai jie nieko negali darytie per žmonis. Ale vieną sykį sumislijo parašyt tam šinkoriui, kad tą ir tą dieną atvažuos karalius su savo tarnais dvyliktą adyną naktij „ir žiūrėk, – sako, – kad nebūtų jokio žmogaus ant nakvynės, kad būtų gatavi valgiai karališki, kad būtų viskas čysta“.
Dabar jau atėjo toj diena. Žmonės vakare prašos in nakvynę – jis nepriima nė vieną. Ale jau gana vėlai ateina meškinykai du su meškoms teipgi in nakvynę – ir juos nepriima. Bet tie meškinykai sako:
– Jau vėlu, mes su meškom negalim per girią toliau keliautie, mes čia turim nakvotie.
– Na, tai kad jau jūs teip norite nakvotie, o aš čia jus negaliu laikytie – ana ten stovi mano pašiūrė, kur durpas krauju, tai ten, kad norit, galit nakvotie.
Tie meškinykai nusivedė nakvot in tą pašiūrę.
Ale kada jau atėjo dvylikta adyna naktij, atvažuoja karalius su vienuolika jenarolų, su skambalais, su žiburiais. Atėjo in karčemą, čia tas šinkorius tuo valgius, gėrymus sustatė. Da jie ten skubiai išgėrė, pavalgė, apsižiūrėjo, kad nieks čia nenakvoja, toliau sako:
– Kur tavo pinigai?
Tas šinkorius ginasi, kad jis neturi. Teip tie plėšikai tuo tą šinkorių – po balkių, pakorė ir po padais sukūrė ugnį, o tą šinkarką jau ir gerai pakankino.
Ale sėdi mažas vaiks ant pečiaus ir mato, kad bus su tėvais blogai, – prašosi, kad leistų jį laukan. Sako:
– Aš labai noru.
Viens sako:
– Neleist, kad jis kam nepraneštų.
O kiti sako:
– Ką jis, toks varlė, da supranta ir kam jis praneš... Tegul aina sau – da čia susigadys.
Tas vaiks kaip tik išbėgo, teip tuo jis pas tuos meškinykus. Pasakė meškinykam, kad jau tėvą pakabino po balkiu ir po padais sukūrė ugnį. Tie meškinykai kaip tik išgirdo tokią naujieną, tie tuo pasakė meškom, kad bėgtų gelbėt tą šinkorių. Tais meškas kaip tik paleido, tos meškos an tų pėdų tuo jau buvo tenai ir kaip tik nubėgo, kaip griebė – tuo visus sudraskė, o tas pats vyriausias pasikraustė po pečium! Atbėgo tie meškinykai – jau po veseiliai. Jau buvo to šinkoriaus padai insvilę. Tą šinkorių paleido, o tas po pečium tupi. Tos meškos nori verst pečių o tą paskutinį užmušt. Ale tas šinkorius sako:
– Negriaukit, nes vis jis reiks vėl pastatyt, o jis ir pats išeis, ne kur jis pasidės, o da mum turės parodyt savo turtus.
Toliau jis išsikraustė iš po pečiaus. Nusigabeno jį in girią. Tas žmogžudis, mislydams, kad jį paleis, tai nuvedė juos in girią, parodė – tai tokios durys pamestos an žemės, šakutėm užmėtytos, o po apačia – sklepai ir visi turtai tų žmogžudžių. Tada meškinykai pasakė meškom, kad ir tą paskutinį „kazoką“ pašokytų. Tos meškos kaip griebė – ir sumalė in smulkius miltus! O tie meškinykai visą tą lobį tų plėšikų pajėmė ir nusivedė sau su tom savo meškom.

PATEIKĖJAS: Pijus Ivanauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 465-466, Nr. 216
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 216
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

Spausdinti

Atgal