Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7436&FId=10413&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buva vienas apibiednis žmagus, katras gyvena un žemes viena labai nedara pana. Numire šitam žmagui tėvas, raikia anas pakavat, e pinigų nera. Čia jam bemislijunt, iš kur gaut pinigų, ataina žinia nuo pana, kad kų graičiausia maketų ažu žemį. Ir šiaip, ir teip žmagus mislija, un gala jėme ir nuveja un panų prašytųs, kad palauktų ažu žemį makestų ir kad duotų kų nars un pakavanes. Nuvejįs puola panui kajas, bet panas liepe jam inšert pinkialiku rykščių ir palaisdamas pasake:
– Jegu rytaj neatneši rindas, tai duosiu pinkiasdešimts rykščių ir išmesiu iš gryčeles!
Parėja bedulis namã kasydamas pakaušį ir mislydamas, kur čia dabar gaut pinigų: panas mylaširdystes neturi, iš žemių negali iškast, nars ir parduok velniui dūšių. Tik šitei pamislija – ir sutinka panaitį priešais atainunt. Tas panaitis buva velnias. Ir klause panaitis žmagaus, kal’* anas teip nuliūdįs. Žmagus nusisake visų sava bėdų na pradžias liki galui. Tadu panaitis tare jam:
– Jegu tu išpildysi tų, kų aš liepsiu, tai aš tau duosiu pinigų, kiek tik tau raiks.
Pamislija pamislija žmagus, mata, kad vis pražuvįs: čia tėva nėr kuo pakavat, čia panas iš gryčeles išmeta, – ir prisižadėja padaryt visa, kų tik lieps. Paskui panaitis liepe, kad pasirašytų, kų žmagus ir padare. Pasiraše, bet ne atramentu, tiktai iš sava mažaja pirštelia krauju. Tadu panaitis dave jam pinigų maišelį ir tare:
– Dabar tu, sava reikalus atbuvįs, stasi pas man’ un tarnystes. Darbas bus nesunkus: atsisėsi un kelma ir sedėsi par trejus metus – nei plaukų kirpsi, nei barzdas skusi, nei nagų pjaustysi, nei marškinių mainysi*. Valgyt bus tau pristatyta.
Tuos žadžius pasakįs, panaitis nuveja sau.
Šitas žmagus, parejįs namã, pakavaja tėvų ir ažmakėja dvarų. Paskui, visa apsiruošįs jau, atsisėda un kelma ir pradėja velniui tarnaut. Par trejus metus besedėdamas, apžėle visas plaukais, apskreta purvais, nagas užauga kaip žveries. Baisus buva ir pažiūrėt. Visi ja bijadava ir iš tala linkdavas.
Šitas gi panas nedarelis, un katra žemes šitas žmagus gyvena, labai išdrikusiai gyvindamas, prisižebėja iš visur skalas ir nebeturėja iš kur ataduot. Kažin kas jam tarsterėja, kad šitas žmagus, katrų anas lupe, turiųs labai daug pinigų. Šauke jį panas un savi, bet žmagus niekaip neja, sakydamas:
– Aš velniui tarnauju – neturiu laika vaikščiat.
Nuvažiava unt jį pats panas ir praše pinigų paskalyt. Velnias prisake žmagui talai neduot pinigų, kalai panas neprižadės laist ažu ja sava dukteries. Mislija mislija panas – gaila dukteries laist ažu takia baidykles, ale kad ir pinigų smertin raikia! Jėme ir prižadėja laist dukterį, e žmagus dave pinigų. Panas parvažiava su pinigais, e velnias pavirta un piršlį, pasijeme su savim šitų žmagų, ir nuvažiava abudu piršlėm pana dukteries. Panas radas neradas prijeme svečius ir, pašaukįs sava vyresniųjų dukterį, parade jai šitų žmagų ir liepe tekėt až ja. Duktė, matydama, kad šitas žmagus graičiau padabnas un baidyklį ne kaip un žmagų, tare tėvui:
– Kų man ait ažu takia vyra, veli pasikarsiu!
Ir, nubėgus miškan, paskare. Tadu piršliai raikalauna untras dukteries. Pašauke panas untrųjų dukterį ir liepe tekėt. Untraja duktė tare:
– Kų man ažu takia vyra tekėt, veli prisgirdysiu!
Ir, nubėgus unt ežerų, prisgirde. Kad pavadina trečiųjų dukterį, ta tare:
– Ai, kaip gražų vyrų man, tevel, išrinkai! Dėkui, labai dėkui.
Tų pasakius pabučiava tėvui runku, e jaunikiui padave runkų ir atsisėda šalyj ja. Paskui sutaise labai gražias veselijas.
Po veselijų neužilga pasibaige treji metai, kaip šitų žmagų velnias pasumde un sau un tarnystes. Ataja velnias, panaičiu pasvertįs, ir tare jam:
– Gerai tu man tarnavai, už tat aš tau ažmakėjau pinigais ir gerų pačių nupiršau. Dabar mes abu būsma švagriai: dvi dukteria pana aš paėmiau, e trečių tu.
Tų pasakįs atadave kvitų, kur buva atgal treji metai šita žmagaus krauju pasrašyta, ir prasmega. E šitas žmagus patam nuskirpa plaukus, nusiskute barzdų, nuspjauste nagas, apsivilka gražiais rūbais ir lika par graža žmogaus. Ilgai ir gražiai abu su pačiu paskui sau gyvena.

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Jūžintai, vs., Jūžintų sen., Rokiškio r. sav., Panevėžio apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Jūžintų parapija, Zarasų apskritis

FIKSAVIMO APLINKYBĖS: Užrašė „Akmuo“ Jūžintų prp., Zarasų aps.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 238-240, Nr. 110
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 110
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: pasakojimai (moral.). Velniai. Paaiškinimas: tarnava – Bs. išn. Šitą ir visas sekančias pasakas užrašė „Žvaigždės“ sąnariai.

Spausdinti

Atgal