Knygadvario objektas "BsTB 2 240-111 Pasaka AT 571 – Apie avinų su šilkinem vilnam" >> "Teksto 1995 m. redakcija"

Knygadvaris


ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7447&FId=10422&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buva trys braliai: du išmintingi, vienas durnas. Tėvas numirdamas padalija terpu jų turtus: išmintingiem visa kas teka, visa, kų anys abu susiglabe, e durniui palika tik vienas katinas. Bet durnius ir iš ta buva kantantas – pasijeme katinų pa pažasčiu ir išeja pale svietų.
Eja eja ir ažeja par takių šalį, kur kačių nebuva. Apsinaktavaja par vienų gaspadarių, katras prijėmįs jį unt naktigulta, e katinų nuneše gurban ir inlaide un aveles. Ba durnius teip narėja.
Rytmetį atsikėlįs gaspadarius nuveja gurban, mat žingeidumas pasižiūrėt teip navatnas žvereles. Bet labai nusgunda, bepamatęs katinų guliuntį nebegyvų – mat avinas tekis su sava ragais ažumuše! Mislija sau gaspadarius: kas čia dabar bus, kaip čia raiks šitam svečiui pakeleiviui išsimakėt? Liepe sava pačiai, kad prikeptų blynų, kiaušinienes, mat, saka, raikia pakeleivis gerai nulinkt, primylėt, kad ne taip šnūravotų ažu sava žverelį.
Atsikėle ir durnius. Gaspadarius su gaspadini jį pasadina ažu stala, apkrave stalų visakiais valgymais ir viseip jį prijema ir myli. Durnius, nieka nesuprasdamas, mislija sau: ale kakie geri žmanes šitam krašti.
Po pusryčiais durnius, ruošdamas keliaute, papraše, kad jam ataduotų katinų. Bet gaspadarius pasisklaniaja jam ir tare:
– Kad žinatum, sveteli, atsitika mum šiųnakt nelaime!
– Kakia gi nelaime? – klause durnius.
– Egi tamstas žverelį mūsų avinas bjaurybe ažumuše.
– Tai kas čia da nelaime, – tare durnius. – Kad anas ažumuše mana katinų, tai duokit šį jūs man jį katina vietaj!
Gaspadariai su džiaugsmu atavede raguotų avinų, e taj šalyj visas aveles buva su šilkinem vilnam, taigi ir šitas avinas buva teip pat su šilkinem vilnam ir labai gražus.
Gavįs durnius avinų ažuriše jam virvį až ragų ir vedas taliau. Eja eja ir ažeja takian šalin, kur avelių su šilkinem vilnam nebuva. Apsinaktavaja par žmagų. Tas žmagus kūrena pirtį ir durnių ažukviete pirtin vanatųs. Durnius ne tik pats pirtin eja, bet ir avinų insivede pirtin. Pats išsivanaja ir avinų ištrinka. Paskui, išvedįs iš pirties, pririše avinų un tvarų, kad išdžiūtų. Pareja visi vyrai, katrie buva pirtyj, gryčian, ir durnius su jais pareja, bet avinų palika pririštų patvaryj – ažmirša. Pa vyrais nuveja pirtin materys. Materys iš karta nemate iš skubas, kad yr avinas. Pasvanajį pradėja bėgt aran prasvedautų. Tuoj išbėga viena gaspadariaus duktė ir, pamačius avinų, e da su šilkinėm vilnam, – „Nu, – pamislija, – tai pasdirbsiu sau gražias pirštines!“ Ir jėme insitvėrus abiem runkam nuo avina vilnas pešt. Bet kaip tik insitvėre až avina, jėme ir prilipe runkas, katrų niekaip negalėdama atatraukt, pradėja rėkt, šaukt kitas iš pirties. Išbėga ir untraja sesuo jas ir, pamačius, kad jas sesuo net rėkdama nuo avino vilnas peša, čiupa ir ana, bet ir ana prilipa. Dabar jau abidvi rėkia vienan balsan. Ažgirdus išbėga ir mačia iš pirties ir, pamačius, kad jas dukterys avinų lumda, surika:
– Kų gi jūs čia, dukreles, net rėkdamas su šituo avinieliu darat? Aikit šalin!
Teip sakydama mačia nutvėre až avina, narėdama jį iš dukterų atimt, bet jėme ir prilipa. Visų naktį tinai jas darbavas – niekaip negalėja nuo avina atsilipdyt. Namiškiai lauke lauke atainunt iš pirties materų ir nebesulaukdami jau auštunt nuveja žiūrėtų. Materys šauke:
– Neikit artyn: mes nuogas!
Bet niekaip negalėja pačias su avinu pasiskirt. E durnius pasijeme avinų ir vedas. Nars gaspadarius ja praše, kad nesvestų, siūle jam pinigų ir avinų derėja pirkt, ale durnius nei avina nepardave, nei pinigų jėme ir nusivede sau avinų, paskui katrų ir babas nuogas seke.
Besivesdamas keliu sutika važiuojuntį žydų degutnykų. Pamatįs žydas takiuos navatnus keleivius, neiškente nesjuokįs ir kaip ažsimajįs su batagu pliaukšterėja labai par nugarų, jėme ir žydas prie avina prilipa.
Taliau aidami ažeja par vienų didelį tiltų. Pa tuo tiltu pristavaja velnias ir gandindava žmanes, naktims praeinančiuos par tiltų. Ir nusidave, kad, durniui su sava draugiju praainunt, velnias iškišįs galvų iš pa tilta žiūrėja. Nars buva velnias labai baisus ir piktas, bet, pamatįs takiuos keleivius, neiškente neiškišįs juodų duntų. Negan ta, da ir sukirta žydui par subinį su bizūneliu. Bet kaip tik šėre, ir velnias prilipa. Nars baisiai raite uodegų, bet atsiskirt nebegalėja, ir nusivede jį durnius draug su visais.
Par ilga ažeja durnius takian karalysten, kur karalius turėja tik vienų dukterį ir, senas būdamas, narėja jai žintų išrinkt. Karaliūčia pasake, kad ana aisiunt ažu ta, kas jų prajukdysiųs. Daug megina jų prajukdyt: pirma visakie karalaičiai, paskui prasti juokdariai, bet nie vienas neatsirada, kad padarytų dėl jas juoka. Kaip tik durnius atsivede su visu sava bandu par karaliaus dvarų, karaliūčia pamačius liepe jam nustat ir jėme ja klausinėt, kas čia yra. Kaip pradeja durnius sakinėt visa nuo pradžias lig galui, žiūrėdama karaliūčia un visų šitų kupetų nebeišturėja ir pradėja juoktes. Po tam tuoj durnių pajeme invede karaliaus rūmuos, aptaise karališkais rūbais ir sušliūbavaja. Durnius, likįs karalium, avinų liepe papjaut ir visus, katrie buva prilipį, palaide. O pats ilgai ir laimingai gyvena.

FIKSUOTOJAS: Dominykas Sirvydis

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Dauliūnai, k., Jūžintų sen., Rokiškio r. sav., Panevėžio apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Dauliūnų kaimas, Jūžintų parapija

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 240-242, Nr. 111
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 111
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: pasakojimai (? mitinė-istorinė, suambrinta).

Spausdinti

Atgal