Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7489&FId=10464&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Senovėje, prie verguvių, gyveno pas vieną poną ūkinykas. Ale jam labai nesisekė. Teip nesisekė, kad jau jis negalėjo baudžiavos atliktie. Jis buvo paklusnas labai ponui, tai jam pons dovanojo pusę baudžiavos. Kad ir baudžiavos pusę jam padovanojo, ale pons mato, kad jau iš jo – nieks, išvarė jį lauk iš namų. Dabar ką tas vargšis ūkinyks darys be namų? Aina pasikart. Nuvėjo pas medį, mislija: „Pasikarsu, tai dūšią pražudysu...“ Aina prisigirdyt. Nuvėjo pas vandenį, sako: „Prisigirdysu, tai dūšią pražudysu. Geriau aisu in girią pas žmogžudžius“. O ten jų gana buvo. Nuvėjo in girią. Aina, sutiko du žmogžudžiu. Viens klausė:
– Kur aini?
Sako tas žmogus:
– Nešu pas poną pinigus.
O kits žmogžudis sako:
– Aime, ką tu čia su juom šneki, matyt, kad jis durnas.
Nuvėjo, jį neužmušė. Jis žinojo, kad toj girioj vienam kampe yra dikčiai vilkų. Sako: „Aisu, rasi mane nors vilkai suės“. Nuvėjo in tuos vilkus, pradėjo rėkaut, šūkaut – tie vilkai išbėgiojo ir nieko jam nedarė. Dabar jau jam nėr kas darytie, atsisėdo po agle ir poteriauja. O tos aglės šaknys buvo per kelią peraugę ant jo viršaus. Atvažuoja ponas. Sako tas pons in savo važnyčią:
– Važuok grait pro šitą žmogų, kad nereiktų jam almužną duotie.
Kaip grait paleido, kaip ratai trenkė per tais šaknis, dugninė nulūžo, pametė pinigus. Tas žmogus pasijėmė, nunešė pakavot, o pūstelnykas matė. Ale tas pons pervažiavo per tą girią. Atvažiau pas karčemą, žiūri, kad netur pinigų. Nusiuntė važnyčią, sako:
– Važuok ties tąj agle, tai gali būt, kad mes ten, kaip vežimas trinkterė, tai ten ir pametėm.
Sugrįžo ten – jau nėr nė to žmogaus, nė pinigų. Sugrįžo atgal. Važuoja pats pons tenai ieškot. Atvažiavo, patiko bėgant durnavotą žmogų, sako jam:
– Ar neradai pinigų?
– Radau.
– Tai atiduok.
– Neturu.
Tai tas pons jį – mušt. Kaip muša, tai sako:
– Atiduosu.
Kaip tik paleidžia, tai jis sako vėl:
– Neturu.
Pons perpykęs ėmė tą žmogų ir pakorė. O tas pūstelnykas atsiduksėjęs sako:
– Kaip tai neteisingai tą žmogų pakorė.
Ir tuojaus stojo pas pūstelnyką aniuolas, sako jam:
– Ką tu teip šnekėjai, tai jau nusidėjai, turi ait in spaviedį, nes jis to verts pakart, o tas pons neteisingai pinigus surinko, tai turėjo pamest. O anam žmogui teisingam labai yra bėda, tai jam gerai, kad jis rado.
Dabar tas pūstelnykas sako: „Raik ait in kunigus, tai ir be spaviedies Dievas griekus dovanos“.
Pastojo kunigu, ir vis tą grieką slėpė. O kad numirė, palaidojo jį po bažnyčia, kaip buvo senovės mada po bažnyčia kavot. Anryt ateina, žiūri, kad jo grabas ant viršaus. Tad kunigas meldės prie Dievo, kad daleistų jam pasakytie, kodėl jis ant viršaus. Tada tuojaus grabas atsivėrė, negyvėlis atsisėdo, sako:
– Aš asu prakeiktas už slėpimą grieko, aš nevertas čia būt palaidotu, mane pakaskit baloj.
Ir nuvežę pakasė baloj. O tas ūkinykas parsigabeno tuos pinigus, tam ponui visą skolą užmokėjo, atsijėmė tuos namus, kur ir dabar da galbūt gyvena, jei da tur tų pinigų.

PATEIKĖJAS: Adomas Berteška

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1895

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 250-252, Nr. 113
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 113
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

Spausdinti

Atgal