Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7517&FId=10492&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buva vienas labai geras senelis. Anas par visų sava gyvenimų nepaskeike nie viena karta. Vienakart velnias suderėja su kitais velniais, kad anas šitų senelį atvesiųs un griekų.
Kartų senelis išeja bažnyčian. Buva graži pavasaria diena, del ta eja basas, e vyžas nešes runkaj. Preja unt ežerų. Beainunt jam par lieptų, velnias pasiverte in viesulų ir jėme suktes apie senelį teip smarkiai, kad ištrauke jam iš runkų vyžas ir inmete ežeran. Seneliui taks užeja piktumas, kad ne nepasmate, kaip ištare:
– E, jeg čia velnias gi ir intrauke man vyžas!
Pradžiuga velnias ir, verstakūliais nubėgįs peklan, pasgyre kitiems, kad anas privertįs senelį in paskeikimų. Bet velniai jam tare:
– Tai čia niekai. Čia iš tava priežasties anas paskeike. Ale tegul anas teip pripranta keikt, kad kasdien griešytų! Ažu šitų dabar tu ne tiktai negausi davanas, ale da aik ir atlygink ažu vyžas!
Ataja velnias un senelį ir apsijeme unt tarnystes. Senelis neturėja nei žemes, užtat neturėja niekakia darba. Bet velnias prikalbinėja senelį, kad ažimtų nuo pana dirvanus. Ažujeme dirvanus, nupirka kumelėlį, takių prastų, kad buva tik skūra ir kaulai. Bet nieka: kaip tik velnias ažsikinkįs jėme art dirvanus, verst kelmus ir akmenis, tai tik skrenda, tik skrenda kelmai ir akmenys. Pardien išare visus dirvanus, katrų buva neapmatami platai.
Vienųdien jam beariunt, važiuoja keliu pra šalį panas didelėj karietaj, ažkinkytaj šešetu arklių. Privažiavįs panas tare:
– Padėk Dievas!
Kaip tik tų ištare, jėme pana arkliai ir nustaja. Jėme kurmanas su batagu lupte, bet arkliai neja anie iš vietas. Tų regėdamas velnias tarė:
– Netikį pana arkliai, kad nebepaveža ratų! Mana kumele tuoj išvežtų.
Supykįs panas nusispjavįs atsake:
– Jegu tava ta dvėslina iškrutins iš vietas šitų karietų, tai aš tau ataduosu sava šešetų arklių ir nuperku kumelį až tūkstančių rublių!..
Velnias vėl tare:
– Ne tiktai kad iš vietas iškrutins, bet ir pana dvaran parveš!
Tuoj panas liepe iškinkyt ja arklius, ir kaip tiktai inkinke šitų kumelaitį, insisėda karietan, tai kaip tik suragina, tuoj paršvilpe panas namã. Gavįs velnias šešetų arklių nuo pana ir tūkstantį rublių, visa atadave seneliui.
Išartuos laukuos ažusėja kviečiais. Kviečiai užauga labai puikūs, kad senelis neturėja kur dėt.
Kitais metais vėl apsibuva velnias par senelį. Pavasarį vėl ažujeme nuo pana žemes ir ažusėja vėl kviečiais, ale sėja tik un kalnų, e slėnes palika dykas. Susiedai dyvijas ir juokes iš jų, kad gerųjų žemį, slenes, palika dykų. Bet ataja liūtinga vasara, ir kas tik buva sėta slėniuos, tai unduo išgulėja. E senelia kviečiai kaip mūras kalnuos stavėja. Dabar ir susiedai mate, kad senelis gerai išsiverte, kalnus ažusėjįs.
Kaip tik ataja ruduo, visi senelia susiedai ažusėja rugiais vienus tik kalnus. Bet senelia bernas liepe seneliui sėt tik slėnius. Ažusėja visus slėnius rugiais. Ataja labai sausa vasara ir visa išdžiavena, kas tik buva pasėta aukščiau, tik viena senelia rugiai užauga slėniuos. Labai daug senelis prikūle rugių, kad neturėja nė kur padėt. Klause velnias:
– Nu, ar pakaks tau ažu tai, kad aš tau inmečiau vyžas ežeran ir tu iš tas priežasties paskeikei?
– Kadu gi tai buva?
– Egi atgal treji metai. Tu ejai bažnyčian ir par lieptų beainunt aš tau nutraukiau vyžas...
– Tai jau pakaks, kų gi darysi. Kad da būtum ilgiau par mani, tai būt geriau.
Velnias atsake:
– Tai aš, nuo tavį išeidamas, da tau paliksiu un paminkla padirbįs gardų gėrimų!
Iš sumaltų rugių inmaiše pamintalį, iš katras parnedėl išrūga labai gardi misa. Senelis gėre tų misų ir susiedus suvadinįs čestavaja. Bet jiems begeriunt susisuke galvas. Kasžin ka du susiedai susbara, pradėja muštes. Tarpu jų insmaiše ir kiti ir senelį pritrauke. Jėme visi keiktes, daužytes liki krauja ir seneliui pakaušį pramuše.
E velnias, išbuvįs trejus metus par senelį, sugrįža peklen ir gava pagyrimų nuo Licipera ažu išradimų ta gėrima. Mat buva pradžia degtines.

PATEIKĖJAS: Jonas Sirvydis

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Dauliūnai, k., Jūžintų sen., Rokiškio r. sav., Panevėžio apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Dauliūnų kaimas, Jūžintų parapija

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 266-268, Nr. 129
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 129
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: velniai.

Spausdinti

Atgal