Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7522&FId=10497&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buva vienas labai biednas žmagus. Gyvena anas un pana žemes. Šaukia jį vienakart panas un savi ir liepia, kad mokėtų duoklį, e žmagus neturi kuo makėt. Jėme verkdamas prašyt panų, kad palaukėtų, dabar neturiųs pinigų, e panas saka jam:
– Kas man darba, kad tu pinigų neturi. Aik nars peklan, bet gauk ir atnešk!..
Ir aina žmagus keliu verkdamas. Sutika panaitį. Tas klause ja:
– Ka tu verki?
Šitas žmagus nusisake visų sava bėdų. Tadu panaitis jam saka:
– Ar prisižadi man dūšių ataduot pa trejais metais, tai aš tau duosiu pinigų lig valiai?
Žmagus prižadėja, ir runkas abudu sumuše. Tas panaitis buva velnias. Tuoj velnias dave pinigų maišų ir daugiau žadėja duot, kai pristigsiųs.
Praejus trejiems metams, žmagus pradėja mislyt, kaip čia velnias raikia apgaut. Ir išmislija. Jau nebetal esunt tai dienai, kadu suveis treji metai, liepe sava pačiai, kad padirbtų misas ir prišutintų pupų. Dabar valge par dienas pupas ir gėre raugulį. Ant gala teip jam išputa pilvas, kad vien tik smirdina ir smirdina gryčiaj. Užlipe un pečiaus, atsigule aukštielniakas, inspyre kajas lubas ir guli.
Atbėga velnias ir, pravėrįs duris, klausia žmagų:
– Nu, žmagau, ar jau gatavas? Aš atajau tava dūšias atsjimtų...
Žmagus, raitydamas un pečiaus nuo pilva sapės, atsake:
– Aje, kadai aš tavį laukiu. Nebeturiu kur aš jas padėt, tas tava dūšias! Teip ana veržias iš manį, teip ana brukąs! Imk sau susmildams!
Dabar liepe velniu, kad išsižiatų ir prikištų sava nasrus un ja paskuigalį:
– Tik, – saka žmagus, – žiūrėk, kad nepalaistum dūšias. Kaip tik aš tau jų ataduosiu, tuoj sučiaupk lūpas!
Kaip tik velnias prikiše gerklį, tuoj žmagus burbt ir priperde. Velnias tuoj sučiaupe burnų ir bėga pra duris. Žmagus da šaukia: .
– Nu, ar jau gavai dūšių?
Velnias, bijadamas pračiaupte lūpų, kad dūšia neištruktų, tiktai sumyke:
– Ummm! ammm! – ir išlėke pra duris kaip viesulas.
Teip ir apgava žmagus velnių ir gyvena sau ilgai ir laimingai.

PATEIKĖJAS: Juozas Narbutis

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Dauliūnai, k., Jūžintų sen., Rokiškio r. sav., Panevėžio apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Dauliūnų kaimas, Jūžintų parapija

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 275-277, Nr. 134
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 134
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: velniai. Mitologinė.

Spausdinti

Atgal