Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7524&FId=10499&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo turtingas ūkinykas. Jis turėjo sūnų, leidžiamą in mokslą. Tas sūnus parvažiavo kaip vidurvasarij an vakacijos. Ale ten šneka bernui, kad bėda, o tas studentas sako:
– Kas tai per bėda? Duokit man arklį, aš josu bėdos ieškot.
Davė jam arklį, joja jis. Atjojo, rado mergas drapanas skalbiant, klausė:
– Mergelės, ar nežinot, kur yra bėda?
Sako:
– Žinom. Čia jok in šitais balas, tai rasi bėdą.
Ale kap injojo, nuklimpo jo kumelė, prigėrė. Jis nusirengė drapanas, su drapanom negal išeit. Tos mergos ėmė jam ir pavogė drapanas. Jau jam negerai, jau bėda. Dabar jau jam nėr ką daryt. Atėjo pas tą gaspadorių, iš kur tos mergos buvo, ir užlipo an tvarto. Atėjo mergos karvių melžt. O ten netoli buvo dvarelis, iš to dvaro atjojo akamonėlis pas tais mergas ir šnekasi tvarte, sako:
– Kažin kaip aš šiąnakt pas jus galėsu priait, kad bus svečių.
– Tai ką, ką bus svečių. Ateik povaliai, mes tave pakišim po pečium ir mes tau priduosim visko...
O tas vis girdėjo an tvarto gulėdams. Ale kaip tik sutemė, tas nuogasis atėjo povaliai in stubą ir palindo po pečium. Ne po ilgam atlenda jau ir tas akamonėlis. Ale, užgriebęs po pečium nuogą, jis nusigando, o tas nuogasis sako:
– Tylėk, tuo ir tu būsi nuogas.
Tas nuogasis atsigulė prie skylės. Tos mergos paduoda valgyt ir gert, vis jis priėmęs išgeria. Ale jau jis apsigėrę, sako:
– Jau dainuosu.
O tas akamonėlis prašo:
– Tik nedainuok.
– Dainuosu.
– Nedainuok.
– Atiduok man savo drapanas ir arklį, tai aš nedainuosu.
Tas mislia: „Čia man netoli, kad ir nuogas, pareisu,“ – ir atidavė jam. Tas apsirengė povaliai, išėjo. Užsėdo an arklio ir joja. Ale atjojo po langu, klausė kelio. Tie žiūri gaspadoriai, kad stovi po langu koks ponaitis. Išėjo laukan, sako:
– Kelias an ten – čia gerai. Ale prašom į vidų.
Atėjo in stubą, sėdo už stalo, geria, valgo.
– Ale, – sako, – kas iš visko, kad pas jus velniai yra po pečium.
Gaspadorius sako:
– Ar jūs negalėtumėt išvaryt?
– Ką duosit, tai aš išvarysu.
– Duosu du šimtu rublių.
– Na, tai, – sako, – liepk mergom, kad užkaistų vandens katilą, tai aš jį iššventysu.
Gavo du šimtu rublių, užvirino tuojaus vandens, o tas su šiaudų sauja lašina. Tas raivosi, ale nebėga. Šis kaip vertė visą katilą, kaip anam užšutino, tai tas – bėgt!
– O matot, ar ne teisybė, kad buvo velnias?
Tas gaspadorius iš džiaugsmo, kad velnią išvarė, davė da du šimtu rublių, ir tas nujo namo. Paskui pasakojo tėvui, kad jis turėjo bėdą ir vėl jam gerai išėjo.

PATEIKĖJAS: Juozas Pečiulis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1896

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 296-298, Nr. 132
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 132
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

Spausdinti

Atgal