Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7527&FId=10502&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo labai turtingas ponas, o jis labai mėgo, kad jam turėjo tarnas pasakas, mįslius, sapnus pasakotie per naktis, o pinigų keli berteiniai po jo lova stovėjo. Dasižinojo apė tai vagis, ir tas užsimanė būtinai no jo tuos pinigus pavogtie. Atėjo naktij, tą jo lekojų papjovė, o in poną šneka, sako:
– Aš sapnavau, rodos, kad atkabinau langą, pon, ar girdi?
– Girdžiu.
– Pajėmiau pinigus, padėjau ant lango, o kits už lango prijėmė, ar girdi?
– Girdžiu.
O tas pons negal pabust, per miegus šneka. Langą uždarė, pats išėjo sau, kur jam raik. Ant rytojaus tas pons ilgai miega, ale pabudęs mislia, kas tai yra, kad jo lekojus nevaikščioja apie jį. Šaukė – neatsišaukė. Nuvėjo budyt, žiūri, kad jis papjautas, dirsterė po lova – pinigų nėr. Pons atsiminė, kaip su juom šnekėjo. Daugiau nėr kas tam ponui daryt, tą lekojų pakavojo. Potam padarė didelį benkietą ir norėjo žinot, kas tuos pinigus pavogė. Sako:
– Dovanosu pinigus ir da apdovanosu, tik prisipažykit, kas per viens no manę pinigus pavogė.
Ant to baliaus atėjo ir tas vagis, sako:
– Aš pavogiau pinigus ir papjoviau tą lekojų.
Ponas bagotas buvo, jam tie pinigai nieko negiliau, turėjo jų jis daugiau, sako tas pons:
– Na, kad tu toks vagis, pavok tu no manęs mano žirgą šiąnakt.
Sako vagis:
– Pavogsu.
Na, tas pons pristatė šešis vyrus prie to žirgo: keturiem davė po koją laikyt, vienam vuodegą, o viens užsisėdo raits. Pons juos stonioj užrakino ir liepė saugot, neužmigt. Panaktinis ant dvaro saugoja su šunimis.
Tas vagis atėjo pas dvarą, apsisuko virkščioms ir ritosi. Panaktinis mislia, kad vėjas virkščių pundą rita. Nusirito pas klėtį. Kaip jis geras vagis buvo, tai jau jam ir spynos nelaikė. Atsidarė klėtį, pritaisė lakalo su spiritu, padavė šunim, tie užlakę pasigėrė šunes, tiem suraišio vuodegas, permetė per tvorą, atsirito pas stonią, atsirakino duris, sako:
– O ką, vyreliai, ar da neatėjo tas neprietelius? – Sako: – Rasi jum šalta, aikit šen, duosu aš jum po šnapsą.
Tie mislia, kad pons atėjo. Jis jiem po vieną sklienyčią spiruto, po kitą, po trečią, jie nusigėrė visi, sumigo, išvirto. Tas vagis tą, katras sėdėjo ant arklio, tą užsodino ant balkio, o kurie kojas laikė, tiem padavė in rankas po kuolą, o katras vuodegą laikė, tam padavė saują kanapių in rankas, o pats užsėdęs išjojo.
Antryt ateina ponas – guli visi išvirtę. Tą kuolu no balkio nustūmė, o šituos kančium pabudino.
Iš ryto atjoja tas vagis ant žirgo, turėjo pons atiduot laižybas. Tas pons:
– Na, kad tu toks vagis, pavok no mano pačios žiedą no piršto.
Mislia pons: „Kad aš su jąj guliu – nepavogs“.
Sako:
– Pavogsu.
Vakare užrėdė pons muškietą, atsigulė. Vidurnaktij išgirdo – lenda per langą. O tas vagis nuvėjo in kapus, išsikasė negyvėlį, atnešęs kiša per langą. Tas pons kaip davė iš muškietos, tas keberėkšt nusivertė po langu, o pats vagis prasišalino. Tas pons:
– Na, dabar, – sako, – jau tą neprietelių užmušiau.
Prisikėlė jis ten daugiau, nuvėjo vilkt in daubą užkast. Kaip tik tas pons išėjo kavot, tas vagis tuojaus in pakajų, sako:
– Jau, Dievui dėkui, tą neprietelių užkasiau, jau bus ramiau.
Atsigulė in lovą. Jis buvo atsinešęs bonkutę mielių. Ėmęs papylė tais mieles jai po šikna, čupterėjo:
– Vai kas čia, tu susigadinai.
Sako:
– Rodos, ne. – Čiupterėjo, tą žiedą inkišo in mieles, sako: – Te tau žiedą, nes jau ištryniau, o aik man atnešk marškinius.
Tas vagis su žiedu kap išėjo, tep išėjo, o ponia šaukė, kad atneštų marškinius.
Ne po ilgam pareina ponas, sako:
– N’o ko tu čia stovi?
– Stoviu, na, ar nežinai? N’o kodėl teip ilgai marškinius neatneši, na, tik aš tau žiedą padaviau.
Tada jau pons suprato, kad jau vagis vėl buvo, o jis ką kitą užkasė.
Antryt ateina vagis su žiedu. Tada jau tas pons netur ką daryt – susigerino su vagim, o tas vagis daugiau ketino nevogt.

PATEIKĖJAS: Gen. Lizdienė

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1895

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 305-307, Nr. 135
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 135
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

Spausdinti

Atgal