Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7536&FId=10511&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks ponas, jis turėjo vieną vienturtį sūnų. Jis numirdams paliko jam visą savo turtą ir ingraudino, kad saugotis rudo žmogaus.
Po mirimui tėvo teko jam važuot toli labai in kelionę. Važuo per girias, per pūstynes, nieko neprivažuoja. Privažiau karčemą... Jau jis toliau važuot negali – naktis. Apsinakvojo, o tas šinkorius buvo rudas. Ten jam bebūnant, liepė šinkoriui išvirt valgyt. Šinkorius išviręs atnešė ponui valgį ir klausė:
– Ar gardžiai išviriau?
– Gardžiai, – sako ponas. – Kožnas šaukštas verts po šimtą rublių.
Kaip jis pasakė, kad šaukštas po šimtą rublių, tas šinkorius skaito, kiek šaukštų sėmė. An rytojaus klausė ponas, kiek reiks už valgį ir už gėrimą.
– Už gėrimą nedaug, tu pats žinai kiek, o už valgį ir tegul bus teip, kaip tu pats parokavai – už šaukštą po šimtą rublių. Sėmei penkiasdešimts šaukštų, tai trumpa rokunda, išeina užmokėt penki tūkstančiai rublių, o mėsa su bulvėm tegu bus magaryčių.
Pons sako:
– Ką tu čia baikauji?
– N’o ką aš baikausu, aš brangiau nejimu nė biskį, tik tiek, kiek pats parokavai.
Nėr jau pagelbos, tur apmokėt. Liko jo ketvertas arklių, kočas ir pinigų, ką da nemenkai turėjo, – viską tas rudis atėmė ir jį išvarė. Ką jau jam daryt? Aina pėkščias namon. Aidams keliu, patiko da rudesnį žmogų. Pamatęs jis da rudesnį, bėga no jo in laukus, kad visai neužmuštų. Ans, pamatęs, kad no jo bėga, klausė:
– Ko tu bėgi no manęs?
Sako:
– Bėgu, kad tu rudas.
Anas rudis pamislijo, kas tai yra, sako:
– Aik šen tu pas mane, aš tau nieko nedarysu.
Povaliai jau rudis jį prisiviliojo, klausė:
– Kas tai yr, kad tu teip rudo bijai?
Ponas sako:
– Tėvas numirdams man insakė, kad rudo žmogaus saugotis, o dabar kelionėj man teip atsitiko: pas rudą šinkorių liko mano pinigai ir arkliai, ainu tik pėkščias namo.
Tas rudis pamislijęs tarė:
– Aime atgal pas tą šinkorių.
Sugrįžo jiedu pas tą šinkorių. Sako tas rudis, atėjęs prie šinkoriaus, barškydams jam su ranka pas petį in jo ranką:
– Išvirk man šitos mėsos.
– Išvirsu.
– Na, ar išvirsi, tai pasirašyk.
Tam šinkoriui ne pirmas sykis virt mėsos, tas pasirašo, kad išvirs. Išvirė geros galvijienos. Kaip visiem atnešė, sako:
– Jau išviriau.
O tas rudis sako:
– Na, ar tai aš tau šitos liepiau išvirt mėsos? – Jis jam vėl pabarškino in ranką: – Aš šitos liepiau išvirt. Pjauk ranką ir išvirk, nes ant to pasirašei.
Jau mato, kad apsigavęs, reik ranką pjaut, sako:
– Aš jum duosu keturis šimtus rublių, tik atstokit.
– O tu ar atstojai no to pono, kad jis baikom pasakė, o tu no jo viską atėmei, o dabar tu iš tikrųjų pasirašei, kad savo ranką išvirsi?
Jau mato, kad bėda, atidavė to pono viską. Da tas rudis no jo neatstoja, iki gav da penkis šimtus rublių. Atėmę viską, pajėmė sau pelno tuos penkis šimtus, o tas ponas kaip ne su savo sugrįžo namon.

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1894

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 310-312, Nr. 138
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 138
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

Spausdinti

Atgal