Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7555&FId=10530&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks žmogus gaspadorius, turėjo vienturtę dukterį. Kur jai atsilaikydavo tekėtie, ji vis niekur nenorėjo tekėt ir an galo sako:
– Aš netekėsu nė už vieno. Aš velyt aisu in vaiską pažiūrėt, kaip ten ainasi.
Ir išėjo in vaiską. Pasidavė, apsirėdžius vyriškom drapanoms. Ją prijėmė, jai viskas sekasi – dailus vyras! Kada jau mustro išmoko, teko jai sykį stovėt an sargybos pas karaliaus namus. Karaliaus duktė insižiūrėjo, kad toks dailus vyras, sako:
– Šitą vyrą, kad jis toks dailus, jį negalima teip prastu laikytie.
Sako teip in savo tėvą karalių. Pas karalių viskas galima: tuojaus jį pakėlė biskį viršesniu, jam prie tam ir gerai vedėsi, o tai dukteriai vis prašant pas tėvą, teip kad tolyn daugyn, daėjo toj merga in jenerolą. Jau paskui toj duktė karaliaus prašė, kad ją su tuom jenerolu ženytų. Tėvas jai pavelijo, ir ji jį vedė.
Ale kad jau po veselijai, ogi kad apsižiūri toj karaliaus duktė, kad su merga apsiženijo! Niekam nieko apie tai nesako, tik vis taiso ją kad nužudytų. Pagundė kitą karalių, kad aitų prieš juos an vainos, o tą savo vyrą leidžia in vainą, kad tik jį nužudyt. Ale kaip stojo su anuom karalium an vainos, jam Dievas padėjo, pamušė aną ir gyvas liko. Toj karaliaus duktė jo nekenčia, kad netur teip kaip reik. Vėl surengė vainą, siunčia jį vėl in tą vainą, o tuomsyk buvo sunkus metas – duonos pritrūko. Traukia an vainos. Aina per girią, priėjo pūstelnyko stubelę. Užėjo tas jenerolas in tą stubelę, rado labai menką kepaluką duonos, o jau jo kareiviai ir jis pats norėjo valgyt. Pajėmė to pūstelnyko tą duoną, norėjo duot savo tarnam, o anie jam sako:
– Ką mes tos duonos visi privalgysim, velyt tu viens suvalgyk, tai nors tau bus drūčiau.
Ėmęs jis tą duoną viens suvalgė.
Parėjo tas pūstelnykas, žiūri, kad jau jo duonos nėr.
– Na,’– sako, – jau ką buvau biednas, o jau dabar ir visai alkanas likau. Už tą duoną kad nors Dievas teip duotų: jei merga suvalgė, kad būtų vyru, o jei vyras, kad būtų merga!
Teip toj merga ir pavirto in vyrą! Toj vainoj jam labai gerai viskas klojos ir vėl aną pamušė. Sugrįžo laimingai iš vainos, jau jis jaučia, kad jis vyras. Prisigerino prie pačios, tai jo pati pamatė, kad jau jis vyras, tuojaus iš džiaugsmo sako tėvui:
– Kad jis toks kareivis, vieną ir kitą vainą išlaimėjo, jį pakelt da in vyresnius.
Tuojaus pakėlė. Koks tai panai buvo džiaugsmas ir linksmybė, o po tėvui liko karalium!

PATEIKĖJAS: P. Penčyla

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1896

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 323-324, Nr. 144
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 144
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

Spausdinti

Atgal