Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7558&FId=10533&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Seniau gyvena un girias vienas pūstelnykas. Sumislija vienakart ir išeja Ryman. Kaip tik išeja, tuoj pristaja un jį taks juodas žmagus až keliavedį. Aina aina abudu. Preja vakaras, raikia ješkat naktigulta. Apsinaktavaja par vienų gaspadarių. Tas gaspadarius turėja sūnų nedidelį ir, vakara aidamas gultų, nei paterių kalbėdava, nei nieka, tik šitų sava vaikų abu su pačiu pabučiuodava ir aidava gultų.
Naktį visiem sumigus, pamate pūstelnykas, kad ja keliavedys atsikėle iš lavas, prieja un gaspadariaus vaikų ir nusuke jam galvų. Pūstelnykas labai nusgunda, regėdamas takį sava keliavedžia darbų, ir nakčiu išbėga iš tų namų, bet ir keliavedys paskui jį išseke.
Eja jie vėl abu – eja ir užeja krūvų pinigų. Paejejį trupučiukų pamate žmagų, guliuntį unt pievas. Tadu keliavedys tam žmagui tare:
– Aik ir pasimk anų krūvų pinigų!
Tas žmagus susisėme pinigus. Preja jiem beainunt vėl vakaras, prispraše un vienų žmagų unt naktigulta. Tas žmagus labai buva geras, juos primylėja visuo kuo ir minkštai pagulde. Bet keliavedys, išeidamas iš tų namų, ažudege juos. Labai pasipiktina iš ta pūstelnykas ir viseip narėja nuo šita sava keliavėdžia nuskavat, bet tas niekaip neatsilikina.
Trečių naktigultų ažgulėja par vienų žmagelį, katras buva teip sau neblagas, bet tureja takį auksa kūbkų ir kas vakaras, aidamas gultų, vietaj paterių kalbėjimą aidava kamarėlen ir talai žiūrėdava un šitų kūbkų, kalai ažmigdava. Ryta išeinunt jėme keliavedys ir pavage na ja šitų kūbkų.
Ketvirtų naktigultų ažgulėja par vienų girtuoklį ir labai nedara žmagų, katras jų gryčian neprijeme, bet pašalėj liepe gulėt. Ryta išeinunt iš tų namų, pūstelnyka keliavedys davanaja tam žmagui tų auksa kūbkų, katrų vakarykščiam naktigultyj buva pavagįs.
Beaidami keliu sutika važiuojunt kunigų un liganį. Pūstelnykas priklaupe prieš jį, e keliavedys nusigrįže šalin ir ažsikiše nasis. Vis tai pūstelnykas labai iš ta dyvijas, bet nesidrųsina klaust, del ka jis teip dara.
Taliau beaidami par vienų miestelį, užeja pulkų berniukų ir mergyčių bedainuojunčiuos. Pūstelnykas labai sava mislyj pasipiktina iš ta, kad vyriškiai su moteriškams draugej dainuoja, ir jis nusigrįžįs nuo jų skubinai pra šalį praeja. Bet keliavedys, meiliai unt jaunimų žiūrėdamas, nusijeme kepurį prieš juos. Čia pūstelnykui nars labai pikta mates, bet kad jau viškai nebetal nuo paties Ryma buva, tai kinte duntį sukundįs.
Ineinunt miestan Ryman, eja anys abu par aukštų tiltų, e unt ta tilta sedėja ubagas, giedadamas giesmes ir viliadamas almužnas nuo praainunčių. Jėme keliavedys ir nustūme ubagų nuo tilta upen. Dabar pūstelnykas nebedaturėja ir jėme šaukt unt ja:
– Ak tu žmagžudi! Atstak tu na mani, kad ir manįs nesujimtų draug su tavim ažu tava blagus darbus!
Bet tas juodasai žmagus nusišypsaja ir tare:
– Aš buvau nuo Dieva tau duotas ažu keliavedį ir aš tau narėjau draug par tų laikų paradyt, kaip kas un svieta dedas. Aš supruntu, kad visus mana darbus tu matei tik iš blagasias puses. Pirmajam naktigultyj, kai prijėmusia mum žmagaus nusukiau vaikui galvų, tai tau labai blaga mislis apie man užeja. Bet tas vaikas, kai būtų užaugįs, tai būtų pastajįs žmagžudžiu ir tėvų su mačiu būtų ažmušįs. Kur pinigus pamestus ažejam ir žmagui guliunčiam paliepiau pasijimt, tai tas žmagus buva didelis tinginys ir vagis. Anas, gulėdamas un pievas, mislija, kas čia raikia apvagt. Bet dabar, turėdamas pinigų, paliks dideliu kupčium ir bus geras žmagus. Untram naktigultyj, kur mum labai meiliai prijeme, tį buva labai geras, ale biednas žmagus. Aš jam ažudegiau namus, paskui anas terp nuodėgulių, pamatų vietaj bekasinėdamas atras didelį mantų*. Tračiam naktigultyj pavagiau nuo gaspadariaus auksa kūbkų. Tas kūbkas buva ažnuodytas, ir aš, pasigailėjįs žmagaus, kad kartais, gerdamas iš ja, nenusinuodytų, paėmiau ir atadaviau ketvirtam naktigultyj girtuokliui ir nedaram žmagui. Tas kad ir numirs, tai mažesne blėdis bus, ne kaip gyvens. Kai kunigų sutikam važiuojunt, tu priklaupei, bet aš, matydamas, kad un ja kakla sėdi apžergįs velnias su nuogu paskuigaliu, nusigrįžiau šalin. Taliau, kai užejam pulkų jaunima dainuojančiuos, tai anys švintes dienaj sau suvejį gražiai dainava, ir aš pasiklaniajau ne jiem, ale mačiau, kad terpu jų yra Dievas. E ubagų kad nuo tilta nuverčiau, tai šitas ubagas dienų sedėdava un tilta, e naktį, susivienijįs su žmagžudžiais, aidava rabavatų ir pjautų žmanių. Ja kešenej ir dabar yra revolveris ir peiliai!..
Tų pasakįs pūstelnyka keliavedys pavirta in aniuolų ir išnyka.

PATEIKĖJAS: Mažeikis

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Viliai, k., Panemunėlio sen., Rokiškio r. sav., Panevėžio apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 287-289, Nr. 142
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 142
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitologinė? Krikščioniška? Paaiškinimas: mantų – Bs. skl. pinigus

Spausdinti

Atgal