Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7562&FId=10537&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kartų važiava viena materiške un bralius viešėtų ir insdėja su savim kiškelį. Važiuoja ana sau keliu, e šanais kelia upe teka. Taj upėj laume ragana, geldoj sėdėdama, plaukes ir šauke staru balsu:

– Aikš, sesiule, pasimaudysma pasimaudysma,
Šita upele pienu teka, pienu teka,
Ana upele krauju teka, krauju teka.

Jau buva belipunt iš ratų, bet kiškelis atsiliepe planu balsu:

– Neik, sesiule, neklausyk neklausyk:
Šita upele krauju teka, krauju teka,
Ana upele pienu teka, pienu teka.

Sasuo nepaklause raganas ir nuvažiava taliau. Ažpyka laume ragana un kiškelia ir pribėgus nusuke jam vienų kajelį. Sugrįžus un upį, sėdas geldan ir plaukydama šauke vėl staru balsu:

– Aikš, sesiule, pasimaudysma pasimaudysma,
Šita upele pienu teka, pienu teka,
Ana upele krauju teka, krauju teka.

Bet kiškelis vis atsiliepdamas draude seserį. Až tat jam ragana ir kitų kajelį nusuke. Bet kad kiškelis ir taliau netylėja, tai jam nusuke kajeles ir auseles ir galvų. Dabar jau kiškelia nebesunt, paklause sasuo raganas ir, palikus arklį un kelia, nuveja paupėn, nusvilka rūbus ir insisėda geldan. Tiktai žiūri, kad laume ragana jau velkas jas rūbais. Ana tuoj puola un rūbus, bet nieka nebegava, nes laume, apsivilkus jas rūbais, jai palika tinklų ir, insėdus jas vežiman, važiava un jas bralius. Sasuo, matydama, kad nieka jai daugiau nebelieka, susvyniaja tinklan ir, pasvijus raganų, insėda sava vežiman.
Nuvažiavus un bralius, laume gyrės prieš bralius, nuduodama, būk jų sasuo ir turiunti su savim pasekėjų, katrai liepe duot valgyt pelenų, su undeniu sumaišytų, ir išvaryti arklių ganytų. Braliai laumį raganų paturėja ažu seserį ir vaišina kuo geriausia, e tarnaitei dave duonas su barščiais ir išbruke arklių ganytų. Braliai buva trys ir visi meiliai šnekuraja su menamuju seseri, kaip štai atskrida pilka geguže ir, nuslaidus un lunga, ažkukava:

– Jūs trys braliukai, kukū,
Kų jūs čia mylit, kukū:
Laumį raganų, kukū!
Jūsų sesiule, kukū,
Žirgelius gana, kukū,
Ir gailiai verkia, kukū.

Laume ragana, užgirdus takį balsų, sušuka:
– Vaikykit, kų ana čia laja!
Bet, nuvaikius gegužį nuo ta lunga, ana užskrida un kita ir vis teip pat kukava. Ir saka vyresnysai bralis jauniam:
– Aik pažiūrėk, kaip tį gana arklius.
Nuveja jaunis bralis laukan ir pasisake laumės tarnaitei, kad nariųs jai padėt arklius ganyt. Tarnaite sėdas un pievas ir saka:
– Duok man, aš tau galvų paskutinėsiu*.
Beieškadama jam galvų ir beskirstydama pluoštus plaukų, pradėja verkt, o anas, pajutįs un sava galvas lašunčias ašaras, klause jas:
– Kas čia laša un mana galvas?
– Tai niekas, braliuk, nelaša, tai šiltas lietulis lyja...
Bet pakelįs bralis akis pamate, kad ana verkia, ir vėl klause jas:
– Ka gi verki?
O jinai jam šiteip atsake:
– Kaipgi man neverkte? Jūs laumį raganų mylit, e mani, jūsų seserį, išvarat arklių ganytų!
Tadu jaunis bralis parsivede seserį namã ir pasake braliam, kad čia jų sasuo, e ana tai laume ragana. Tadu braliai pajeme patį gerųjį arklį ir, išsmalavį visų, pastate par priesenį. Paskui, išsivedį laumį raganų ir prejį un arklį, saka:
– Mušk su runkam, ka anas čia stavi!
Kaip šėre laume su runku, tuojaus runka ir prilipa prie arklia. Kaip šėre su kitu – ir kita prilipa. Braliai saka:
– Spirk su kajam, tai runkas atlips.
Laume spyre su kajam – ir kajas prilipa. Tadu palaide braliai arklį valian ir da su batagu sukirta. Arklys ilgai lakste po miškus ir laukus, kad net laumei raganai ir kaulus išbarste. Da ir dabar žiemas laiki, kad giedraj dienaj saulei šviečiunt sniegų blizguntį pamatai, atmink, kad tai laumes raganas taukai blizga.

PATEIKĖJAS: Antanas Kvederas

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Dvirėžiai, k., Jūžintų sen., Rokiškio r. sav., Panevėžio apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 295-297, Nr. 146
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 146
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitologinė-istorinė. Paaiškinimas: paskutinėsiu – Bs. skl. paieškosiu

Spausdinti

Atgal