Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7595&FId=10571&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks žmogelis su pačia, turėjo šešmargį, ale jiedu neturėjo vaikų. Jiedu vis, būdavo, suklaupę sukiša galvas ant piestos ir, in tą piestą ašaras leisdami, meldė no Dievo, kad jiems duotų vaiką, – Dievas vis jų neišklausė. Ale vieną vakarą meldės karštai su ašaromis, kad duotų nors tokį vaiką kaip ažiuks. Ale žiūri an rytojaus, kad toj piestoj guli ažiuks. Tas ažiuks pradėjo šnekėt kaip vaikas ir bėginėt sau po stubą. Tas žmogelis turėjo paršiuką, kiaulaitę ir gaidį. Ale tas ažiuks sako in tėvą:
– Aik tu į girią aną didžiąją, apieškok ko no storiausį aržuolą, gražiausioj vietoj stovintį.
Tas tėvas nuvėjo in tą girią, aprinko ko no storiausį aržuolą ir parėjęs sako tam ažiukui, kad
– Jau aprinkau.
– Gerai, dabar duokit man tą paršiuką ir kiaulaitę ir vesk mane in tą girią.
Nuvedęs tėvas juos pas tą aržuolą su tais paršais paliko juos tenai. Jam girioj būnant, atvedė toj kiaulaitė dešimts kiaulaičių ir vieną kuiliuką. O jis pergyveno toj girioj vienuoliką metų, o tos kiaulės vis veisėsi ir kožna vis vedė po dešimts kiaulaičių ir po vieną kuiliuką. O per vienuoliką metų kas ten per skaičius buvo!
Vieną sykį atėjo tas tėvas pas tą savo sūnų pažiūrėt. Sako jam tas ažiuks:
– Varykis, tėvai, šitas pirmutines tryliką kiaulių, kokią pasipjauk, kitas parduok, gausi daug pinigų.
O jau tos kiaulės teip bo inaugę per tiek metų geroj ganiavoj, kaip jaučiai.
– Už tuos, – sako, – pinigus nupirk lentą ir aptverk savo visą tą lauką ir nupirk kviečių, šerk gerai tą gaidį.
Tėvas teip ir padarė.
O tam ažiui su tuom pulku kiaulių girioj gyvenant, jojo viens dvarponis per girią, suklydo ir injojo in tais kiaules. Tos kiaulės apė jį apšoko, kamanas nutraukė, jau jam jot neduoda, tai ne žertas – girinės kiaulės. Ir jau jam ne po ilgai valandai mirtis!.. Ale ateina tas ažiuks. Sako tas ažiuks tam ponui:
– Pažadėk tu man dukterį, tai tu išjosi iš tos girios.
Mislija ir šiaip, ir teip – gyvastis mieliau. Pažadėjo dukterį, pasirašė tam ažiui. Tas ažiuks tas kiaules nuvaikė. Tas pons nujo sau namon. Parjojęs papasakojo namie savo atsitikimą ir sako:
– Kitaip no mirties negalėjau išliktie, kaip tik tave, dukrele, pažadėdams ažiui.
Toj duktė – verkt! Sako tėvas:
– Neverk, ką čia ažys giliuoja! Apkasim geras grabes, apleisim aplink vandeniu, aptversim – ažys neperlįs...
Jojo kits pons, paklydo, turėjo dukterį pažadėt. Atjojo trečias – ir tas injojo in tais kiaules, ir tas turėjo pažadėt dukterį ažiui. Parjo tas pons namon, papasakojo savo atsitikimą ir sako:
– Kitaip no mirties negalėjau išliktie, kaip tik tave, dukrele, pažadėdams ažiui.
O toj duktė sako:
– Tai ką, kap atjos, tai aisu.
Potam atėjo tas jo tėvas in girią pas tą ažį. Sako ažys:
– Tėvai, dabar jau gysim tais visas kiaules namon.
Ir parginė tais visas girines kiaules kaip kokias namines, ir privarė pilną tą aptvertą šešmargį. Dabar sako tas ažiuks:
– Tėvai, parduok daug kiaulių, paimsi gražaus grašio, o už tuos pinigus pastatyk gražias trobas, o aš josiu pas mergą.
Tą gaidį kviečiais įšėrė per kelis metus kaip arklį. Tas ažiuks užsisėdo an to gaidžio, joja pas mergą. Atjojo pas tą poną – vanduo apleistas apė visą dvarą. Tas gaidys pasikėlęs perlėkė per tą vandenį, atlėkęs po langu – „kakariekū“, paplumsėjo sparnais. Žiūri per langą, sako:
– Jau ažys čia.
Atėjo in pakajus:
– Na, – sako ažys, – kur tavo duktė? Atjojau vestie.
Toj duktė pamačius – verkt! Kastis in žemes!
Tas ponas sako:
– Ažy, imk tu no manęs, ką tik nori, tik palik dukterį.
Ir tuo ilgai trumpai davė jam karietą, porą arklių ir pripylė pilną vežimą pinigų. Davė tas pons žmogų, važuoja, o jis joja an to savo gaidžio pas antrą. Pas antrą ir teip atsitiko: davė jam daug pinigų – paliko ir antrą mergą. Važuoja tas žmogus su pinigais, o jis joja pas trečią. Atjojo po langu, pasiplumsė gaidys sparnais, užgiedojo. Žiūri, kad jau ažys čia. Atėjo in pakajus, toj duktė jo nesibaido, sako:
– Kad tu, tėvai, mane jam pažadėjai, galėsu ait už jo.
Motina tos mergos sako savo dukteriai:
– Kaip jau judu apsiženysit, nuveisit gult, tai jis pasidės šitą skūrutę ažio ant kėdės, o jis pasidarys gražus jaunikaitis. Ir da, prieš ainant gult, pasakyk tarnaitei, kad užkaistų vandens, tai tu neva aik laukan ir pagriebk tą jo kailelį, nunešk ir inkišk in verdantį vandenį. Sugrįžus atsigulk pas jį.
Tuojaus insėdo toj pana in karietą an tų pinigų, važuoja, o jis joja ant to savo gaidžio. Pargabeno ją namo, džiaugiasi tie tėvai, kad parsigabeno tokią gražią paną, arklius, karietą ir daug pinigų. Ilgai nelaukus tuojaus surengė veseilią, ir ažys vedė tą mergą.
Kada jau nuvėjo in kamarą gult, ėmęs tą savo kailelį pasidėjo ant kėdės, o ji, neva aidama laukan, pagriebė tą skūrutę, nunešė, inkišo in verdantį vandenį ir suvirino. Atėjus vėl atsigulė.
Antryt, kaip tik kėlė, tuojaus tik griebia griebia nuo kėdės tą skūrutę – jau nėr! Ką vargšui daryt? Jau tur būt žmogum. Kada jau jis pasirodė žmogumi, ką pirmai veseilią kėlė, o paskui da didesnę, kur ir aš pribuvau an tos linksmybės.

PATEIKĖJAS: Gen. Lizdienė

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1895

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 342-345, Nr. 150
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 150
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

Spausdinti

Atgal