Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7603&FId=10579&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo viena našlė, ji turėjo vieną sūnų Jonuką. Ale vieną sykį reikėjo jai ait pas savo gentį in svečius. Toli per girią reikėjo keliautie. Beaidami per girią, an kelio rado diržą su aukso parašu. Tas vaiks nor tą diržą pasiimt, toj motina sako:
– Ką tu čią vaikeli, imsi tą diržą, galbūt da koks užmonytas.
Vaiks paklausė, paėjo toliau ir sako motinai:
– Jūs biskį paeikit, aš čia aisu in šalį.
O jam mislinos, kad tą diržą paimtie. Nuėjęs perskaito tą parašą, kad kas tuom diržu apsijuostų, tai nesvietišką pajiegą turės. Tas vaikas tuom diržu apsijuosė. Stovėjo netoli didelis aržuolas. Pajėmęs tą aržuolą išrovė, numetė ir davijo motiną. O motina sako:
– Kur tu teip ilgai buvai?
Sako:
– Tai ten biskį užtrukau.
O apė tą diržą jai nieko nesako. Paėjo toliau, rado stubelę girioj žmogžudžio. Užėjo in tą stubelę. Tam žmogžudžiui ta jo motina patiko, sako:
– Dabar mudu ženysimės.
N’o ta:
– Kaip aš už tavęs tekėsu, kur aš savo šitą vaiką padėsu?
O žmogžudis sako:
– Tai vis šiaip teip mes jį uždusysim. Tu neva apsirk, o jam liepk, kad jis tau parneštų zuikės pieno.
N’o toj motina jau tuo ir apserga. Sako tam sūnui:
– Vaikeli, tep man nesveika. Kad tu man parneštom zuikės pieno, tai aš pasveikčiau.
– Gerai, mama, tuojaus bus.
Tas tik išėjo iš stubos, tuojaus bėga zuikė. Pamierau šaut – sako:
– Ko nori, Jonai?
– Duok man pieno.
– Aš tau duosu pieno ir duosu vaiką ant pagelbos.
– Gerai.
Tuo viską padarė, parnešė jai. O ar ji gėrė, ar ne, nes jai nieko nereikė, tik lazdų. Sako tas diedas:
– Dabar siųsk in girią, kad parneštų girinį karvelį.
Sako:
– Vaikeli, man nieko ne geriau. Aik in girią, parnešk girinį karvelį, tai man rasi bus sveika.
Jonuks, kaip tik išėjo in girią, tuo žiūri – lekia karvelis. Jis nor šaut. Sako karvelis:
– Nešauk tu manęs. Ko nori, Jonai?
– Duok man savo vaiką.
– Aš tau duosu vieną vaiką motinai, o antrą tau ant pagelbos.
Teip ir padarė. Jau lekia paskui jį karvelis ir bėga zuikis. Parnešė mamai tą karvelį, nors jai jo nereik, jau parnešė o to ir to. Šneka jiedu:
– Ką su juom daryt?
Sako senis:
– Tegul aina, sakyk jam lapės pieno parnešt.
Sako toj mama:
– Aik, vaikeli, parnešk man lapės pieno, tai rasi bus sveikiau.
– Gerai.
Tuojaus sūnus, jos gailėdams, išėjo in girią. Pamatė – bėga lapė.
– Stok – sausu.
– Ko nori, Jonai?
– Duok pieno.
– Aš tau duosu pieno, ale da duosu ir vaiką pagelbon.
Tuojaus pamelžė lapę, davė lapuką, ir bėga paskui. Parnešė to pieno. Gėrė negėrė, tas diedas vėl ją mokina:
– Siųsk tu jį, kad jis parneštų vilkės pieno, – toj vilkė jį sudraskys.
Pasišaukė vaiką, sako:
– Vaikeli, nieko nemačija. Aik tu man parnešk vilkės pieno, rasi tik bus sveikiau.
Tas Jonuks išėjo in girią. Pamatė – bėga vilkė, pamierau šaut. Sako:
– Nešauk tu manęs. Ko nori, aš tau duosu.
Sako:
– Duok man savo pieno.
– Duosu pieno, ale da ir duosu vaiką ant pagelbos.
Davė pieno ir vaiką. Parnešė. Sako tas senis:
– Na, kad jį vilkė nesudraskė, siųsk jį, kad parneštų levės pieno.
– Žinai ką, vaikeli, aik tu man parnešk levės pieno, rasi bus geriau.
Jis kaip no anų, teip ir no levės parnešė. Vis nėr jai neva geriau. Siuntė meškos pieno. No meškos gau pieno ir vėl meškutį parnešė. Šnekas jiedu, kas čia bus, kad jis niekur nežūsta. Sako:
– Siųsk tu jį, kad jis parneštų iš žmogžudžių sodo obuolių. Tai kap jis nuveis, jau jis iš ten negrįš: jį ten anie užmuš.
Sako:
– Vaikeli, kad tu nuvėjęs parneštum iš žmogžudžių sodo obuolių, tai rasi aš tik pasitaisyčiau.
– Gerai, tuojaus parnešu.
Aina in tą žmogžudžių sodą. O tų žmogžudžių buvo dvylika. Atėjęs in sodą su savo žvėrimis, pamatė labai gražių obuolių. Jam jie labai patiko. Pataikė no tokios obels, kaip tik suvalgė vieną obuolį, teip ir užmigo ir turėjo miegot visą parą. Paraina in sodą viens žmogžudis pažiūrėt. Ale kaip tik pamatė tie žvėrys jo, kad jau aina prie jų pono, tuojaus žvėrys sudraskė jį. Pareina kits – ir tą sudraskė. Ir teip po vieną ėjo ir sudraskė vienuoliką. Ale pareina dvyliktas, o tas ir labai drūtas buvo. O in tą sykį pabudo jau ir Jonas. Tas žmogžudis sako:
– Ar tu atėjai obuolių mūs vogt? Palauk, aš tau parodysu!
Ir puolė an Jono, o tam sode buvo labai didelis akmuo. Jonas griebė viena ranka tą žmogžudį už krūtų, o antra tą akmenį pakėlė ir pakišo tą žmogžudį po akmeniu. Priskynęs skepetą obuolių, parnešė motinai.
Jau anie mislio, kad nesugrįš, ale žiūri, kad jau pareina.
– Na, – sako, – jau jis ir ten neliko. Dabar kaip parneš, tai tu jį siųsk in prakeiktą malūną, kad jis parneštų miltų. Tai jau jis iš ten nesugrįš.
Atnešęs padavė motinai tuos obuolius. Sako:
– Gerai, vaikeli, kad tu parnešei tų obuolių, jau biskutį man geriau. Ale da tu man, nuvėjęs in prakeiktą malūną, parnešk miltų, tai jau man bus sveika.
Vedasi su savo žvėrimis in tą prakeiktą malūną. Atėję in tą malūną, inėjo visi in vidų, pasisėmė miltų. Išėjo jis iš to malūno ir žvėrys visi išbėgo. Liko malūne levas ir meška – durys užsidarė, ir liko tam malūne. Žiūri jis in tą malūną – gaila palikt, ale rodos nėr. Palikęs parėjo pas motiną, parnešė tų miltų.
Dabar jiedu šnekas: ką su juom daryt?
Klausia motina pas jį:
– Iš kur tu tokį vieką gavai?
– Nugi, žinot, kap aš radau tą diržą su aukso literėm, tai kap aš su juom apsijuosiu, tai aš tokį vieką turu.
– Še, vaikeli, aš tau galvą paieškosu.
Kap pradėjo galvą ieškot, beieškodama atknaibė tą diržą jam no pilvo ir metė tam seniui an pečiaus. Tas žmogžudis, su tuom diržu apsijuosęs, sako:
– Dabar kurk pečių, mes jį sudegysim.
Tuojaus pakūrė pečių. Jau tas tik žėruoja, jau jį mes in pečių.
– Na, – dabar jis sako, – kad jau jūs mane ir sudegysit, ale daleiskit man da biskutį pasimelst.
O karveliui insakė, kad lėktų pas levo ir meškos tėvus, kad bėgtų su giminėm savo gelbėt vaikų iš prakeikto malūno.
– O man, – sako, – jau pečius prikūrytas sudegyt.
Tas karvelis nulėkė pas savo tėvus ir meškos, sako:
– Bėkit vaikus gelbėt iš prakeikto malūno! O Jonui jau pečius prikūrytas, jau Joną degys.
Tie tuojaus susikvietę daugiau žvėrių ir bėgt pas tą malūną! Atbėgę kap ėmė tie iš vidurio verst, o šie iš lauko, parvertė an šono tą malūną ir visi išsiliuosau iš tos nevalios.
– Dabar, – sako, – bėkim, nes jau Joną degys.
Atbėgo žvėrys pas stubelę, jau beveik inmest Joną in pečių. Tuo duris išmušė, tą žmogžudį sudraskė, o Jonas, tą diržą apsijuosęs, tą savo motiną prikalė prie sienos, sako:
– Aš tau gana gerai dariau, o tu man norėjai smertį padaryt. Tai tu čia dabar būsi prie šitos sienos, iki numirsi.
O pats išėjo in svietą su žvėrimis.

PATEIKĖJAS: Kazys Bepirštis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 353-357, Nr. 155
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 155
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

Spausdinti

Atgal