Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7641&FId=10614&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo kitąkart pas vieną karalių dideliai kytras lekojus. Žinoma, kad buvo kytras, tai jį karalius ir labai mylėjo. Priežodis sako: „Ir gardų radus reik pamest“. Teip ir lekojui nusibodo pas karalių būt, ir prašėsi karaliaus, kad jį leistų daugiau svieto pamatyt.
Nuvažiavo in kitą miestą, užėjo in vieną karčemą pas žydą ir prašosi nakvynės. „Gerai, – žydas sumislijo: – dailiai apsirėdęs, matyt, nepavargęs, bus nog jo papelnyta“. Lekojus žydui sako:
– Aš tau duosu už kožną nakvynę, už kožną valgį po dvyliką rublių auksiniais. Ale tu man turėsi vis du rubliu išduotie.
– Nu, geras ponas! – žydas su džiaugsmu pasakė.
Žydas tuojaus davė padaryt skrynutę pinigams dėtie ir teip padarė, kad inmest gal, o išimtie ne. Žydas sumislijo: „Kaip bus pilna, tai tąsyk savo Sorei ir bokurams parodysu, kiek tėvas turi auksinių pinigų...“
Lekojus būna ir moka po dvyliką rublių už kiekvieną nakvynę ir valgį, o žydas vis po du rubliu išduoda rešto. Pabuvo lekojus pusę metų pas tą žydą, ir jam nusibodo. Sumislijo: „Ką čia aš būsiu, grįšiu vėl atgal pas karalių“. Žydas sako lekojui:
– Ar da tu tamista dikčiai turi tu auksinių pinigų, ar da man negalėtum kokius septynis šimtus permainyt?
– Kodėl ne, – atsakė lekojus, – ale tavo popieriniai pas mus ne ką giliuoja. Bet kaip tau, tai permainysiu.
Lekojus išvažiavo. Žydas susišaukė Sorę ir bokurus ir sako:
– Nu, dabar pažiūrėsim, kiek mes turim pinigų nog to gojaus.
Praplėšė skrynutę ir žiūri, kad tie jo pinigai supeliję, supuvę, susitraukę, kad net žydas už barzdos griebėsi ir rėkė:
– Givalt!
Reikia ir tą žinot: kitąsyk pavargę žmonės auksinių pinigų buvo nematę, o teipogi ir morkva ne visur buvo, tai ir žydeliui kaip paduodavo griežinuką morkvos ir sakydavo, kad auksinis pinigas, tai jis tam lekojui labai tikėdavo.
Žydas ale žinojo, in kur jis nuvažiavo, tai lekojų vytis! Nuvažiavo pas tą karalių ir sako, kad
– Tavo lekojus man daug blėdies padarė.
Papasako, kokiu būdu ir kaip prigavo. Karalius užmokė tam žydui aštuonis šimtus rublių, ir tas žydas sau išvažiavo.
Pasišaukė tas karalius lekojų ir sako:
– Kam tu tą žydelį teip prigavai? Jis vakar buvo pas mane, tai aš jam užmokėjau, ant kiek tu jį prigavai. Na, – sako karalius, – kad tu galėjai teip padaryt, tai ir man turėsi nor kokią baiką padaryt.
– Gerai, šviesus karaliau, ale kokios jūs norėsit?
Mislija karalius, kokią čia kad padarytų. Linksmybių visokių turi gana: muzikantai be perstojimo žaidžia, paukščiai visokiais balsais čiulba, pokyliai be paliovos, aukso, sidabro turi, palociai gražūs ir visokių linksmybių yra, kiek tik dvasia žmogaus reikalauja! Susimislijo: „Tegu padarys liūdna, da liūdnumo niekad nemačiau ir žiūrėsiu, ar jis galės“.
Tada tas lekojus parašė kažin ką ant popierėlės ir liepė karaliui pasirašyt. Karalius nelabai maloniai norė pasirašyt, bet pasirašė. Lekojus tą raštelį užsikišo už kepurės. Ir karalius klausia:
– Dėl ko tu jį užsikišai?
Sako lekojus:
– Dėl to, kad karaliaus ranka, tai aš kaltas asmiu guodot.
Ir pradė rodyt karaliui tą baiką. Apsuko kepurę ir žiūri, kad tas karalius tokiam mažam laivelij ant marių. Pradė jį imtie baimė. Apsuko antrąkart kepurę, žiūri – ant marių tamsu, vanduo in laivelį liejasi, valgyt negal iškęst, kaip karalius nori. Ir toliau mato, kad toki nežinomos žemės žmonės žuvis gaudo. Liepė tam savo lekojui žuvų nupirkt nog tų žvejų, nes, sako:
– Valgyt neiškenčiu.
Aina lekojus pirkt – neparduoda tie žmonės, sugrįžo be žuvų. Perpykęs eina pats karalius pirkt – ir jam neparduoda, ir gana! Tada tas lekojus apsuko trečią kartą kepurę, ir tam karaliui teip rodosi, kad jį paėmė nog tų marių ir jau už dvidešimts valandų bus pakartas. Prašosi tas karalius tų svetimų ponų, kad tik jį nekartų. Kur tau – anie nė žinot nenor! Valandos greit bėga, karalių neapsakoma baimė ima. Ir jau atėjo valanda pakorimo. Jau turi tik dvidešimts penkias minutas... Išsiėmė karalius iš kišeniaus pinigus ir meta ant žemės, dziegorėlį teipgi išėmęs trenkė ir sako:
– Tegul bus ant atminimo, jog čia karalius pakartas!
Jau ir atėjo paskutinė minuta. Taiso virvę ir kiti veda ant galgių. Jis kaip vienam griebs už barzdos – ir nurovė pusę barzdos. Užkabino virvę ant kaklo, ir jau paleist, o karalius baime netrivoja!.. Tada lekojus atsuko vienąkart kepurę atgal, ir karalius pasižiūri, kad jau vėl ant marių tam luote. Atsuko antrąkart – jau žiūri, kad laivelis pas krantą. Ir išlipo karalius su lekojum iš marių. Atsuko trečiąkart kepurę ir žiūri, kad tas karalius vėl sėdi savo paločiuje, dziegorius ant žemės numestas, pinigai numesti ir jo brolio pusė barzdos išpešta ir labai karalius visas susidraskęs. Perpyko karalius neįsakytu piktumu ant to lekojaus. Griebėsi už kardo ir norė jam galą padaryt, bet toliau žiūri, kad jo paties parašyta, ir – kirst nevalia! Kada tikrai karalius atsikvošėjo, perėjo piktumas ir parėjo in tikrą protą, tai jis tą lekojų labai daug apdovanojo už tą jo teip puikų darbą, ir nog to sykio karalius jau daugiau nenorėjo daryt liūdnumo, nes jau gana gerai žinojo, kokis yra.

PATEIKĖJAS: Juozas Maknavičius

FIKSUOTOJAS: Pr. Aidukaitis

FIKSAVIMO METAI: 1900-1902

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Šilsodis, k., Gražiškių sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Šilsodžio k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 365-368, Nr. 162
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 162
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

Spausdinti

Atgal