Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7694&FId=10668&back=home&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Gyvena seniau du braliai, vienas buva artajas, kitas muzikantas. Susitare anys abu ait svieta mandrasties ieškatų ir išeja. Eja eja ir preja kryžakelį. Unt kryžakeles buva stuburas ir un ja parašyta: „Kas ais pa dešinei, tas ais keliu teisybes, bet daug turės varga, kas ais pa kairei, tai ais suktybes keliu ir turės vis linksmų gyvenimų“. Ir nuveja artajas pa dešinei, e muzikantas su skripkeli pa kairei.
Muzikantas, aidamas keliu, sau graja, ir kas tik jį sutinka, duoda jam ir pinigų, ir teip visa. Artajas bralis eja eja ir ineja didelian miškan ir tinai pasklyda. Bevaikščiadamas pa miškų ben kelias dienas, baisiai išalka ir iš bada žieves nuo medžių jėme graužt. Vienakart sutika sava bralį muzikantų, katras turėja visa prisikišįs pilnas kešenes. Jėme artajas prašyt ja, kad duotų kų nars valgyt, nes, – saka, – badu mirštu. Muzikantas tik nusikvataja, nusijuoke iš ja ir tare:
– Duok sava vienų akį išlupt, tai duosiu bundelį.
Kaip praše ja bralis, bet muzikantas ne girdėt nenarėja. Unt gala artajas tare:
– Atiduodu tau akį, tik gelbek nuo smerties!
Tadu muzikantas išsijeme peilį, išgrieže sava braliui vienų akį, nubruke jam vienų bundelį ir vel nuveja sau keliu, gradamas un skripkeles. Teisingasai bralis, suvalgįs tų bundelį, vel vaikščiaja pa girių, narėdamas atrast kelių, kad kaip nars iš jas išeit, bet niekaip išeit negalėja. Teip vel klaidžiaja ben kelias dienas ir vel labai išalka, kad ne paait nebegalėja. Susitinka vel sava bralį muzikantų ir, matydamas, kad tas turi pilnas kešenes piernykų, krengelių, bundelių, jėme prašyt, kad duotų jam nars trupučiukų nuo smerties atsigaivint. Muzikantas tik nusijuoke ir tare:
– Ataduok ir kitų man sava akį, tai duosiu visų pyragų!
Viseip praše artajas bralis – ir un kelių atsiklaupįs, ir verkdamas, bet šitas bralis tik šidijas iš ja. Tadu tare artajas:
– Vis tiek man preina smertis, še pasiimk sau paskutinį akį!
Muzikantas tuoj išgrieže artajui akį ir nuveja sau, numetįs braliui bundelį. Artajas nuo dideles sapės apalpa ir ilgai gulėja nieka nejausdamas. Kad atsigaivina, tai užgirda, kad kas aukštai žmagaus balsu kalba, saka:
– Nu, pasakykit dabar, kas kų nauja žinat!
Vienas balsas tare:
– Aš dažinajau, kad netal nuo šitas vietas, tik par devynius žingsnius, yra didelis akmuo, e pa tuo akmeniu šaltinis gyva undenia. Kaks tik serguntis juo apsimazgatų, tuoj sveikas palikt!..
Kitas balsas tare:
– Aš dažinajau, kad karaliūčia labai sunkiai serga ir iš visa svieta daktarai jas negali išgydyt. Bet tas niekas neišgydys, kaip tik šitas unduo!
Trečiasis balsas tare:
– Gerai! Tai šitų daiktų niekas un svieta da nežina, ir žiūrėkit, kad niekas nedažinatų!
Dabar tik suūže, sulapena su sparnais ir nuskrida paukštes nuo medžių, pa katrais gulėja artajas ir visų jų kalbų girdėja. Kaip tik truputį atsičiūkaja, tuoj pradėja apgrėbam rapadamas ieškate ta akmenia. Ieškaja ieškaja ir atrada. Jėme pa šituo akmeniu kaste, nagais ir šakaliais draskyte, tik vienu kartu brykš unduo, kad myža akỹs, ir tuoj artajas pradėja visa matyt. Pradžiugįs tuoj prisisėme kepuren šita undenia, e kepure buva briedžia skūras, ir eja par miškų. Par kakį pusdienį pasiseke jam išeit iš girias, ir nuveja karaliaus miestan. Pasiklause un karaliaus dvarų ir pasisake, kad anas galįs išgydyt karaliaus dukterį. Tuoj jį sujeme ir nuvede un karalių, katras artajui tare:
– Jegu tu išgydysi mana vienaturtį dukterį, aš tau ir jų ataduosiu, ir visų karalystį. Bet jegu neišgydysi apsijemįs, tai aš tau galvų nujimsiu!
Artajas tuoj dave karaliūčiai išgert undenia iš skūrines kepures, ir išgija karaliūčia. Prasidžiugįs karalius atadave jam visų sava karalystį, padare artajų un jas karalium ir apženija su sava dukteri.
Gyvena sau gražiai karalius su karalieni metus, kitus. Vienakart pradėja prašyt karaliene sava vyra, kad anas jai paradytų sava tevynį, kur užauga. Karalius jų narėja nukalbėt, kad tį nieka takia navatna nesų, kad labai tal ir terp miškų esunt tiktai takia mažute gryčelyte. Bet karaliene neužsilaide – jai būtinai narėjas pamatyt, kas tį da gryčelyte. Tadu liepe karalius ažkinkyt keletų arklių karietan, pridėt visakių valgymų unt kelia. Kai jau visa buva gatava, tai karalius pasijeme su savim keletų tarnų ir abu su karalieni išvažiava. Bevažiuodami par šitų didįjį miškų, kur artajas ilgų laikų klaidinėja, privažiava un ta paties daikta, kur jam bralis muzikantas akis išlupę, ir sustika priešais atainunt baisiai apiplyšusį valketų, katra karaliaus arkliai pasibaide, šaka šaliakelen ir išverte karalių su karalieni ravan. Tarnai sugriebį šitų valketų parvede un karalių ir mislija, kad lieps karalius pakart ažu arklių pabaidymų. Bet karalius pažina, kad tai buva ja bralis muzikantas, ir tare:
– Ar tu manįs nebepažįsti? Taigi esmu tava bralis, katram tu anais metais akis išlupei!
Nusgundįs muzikantas puola braliui kajas ir praše, kad davanatų. Karalius davanaja ir liepe tarnams, kad duotų jam visakių valgymų.
Paskui prasidrųsinįs muzikantas klause bralia, kaip anas sau akis sugyde. Karalius jam nusake, kaip pa takiuo ir takiuo medžiu gulėdamas užgirda paukštes kalbunt apie gyvų undenį ir kaip sau ir karaliūčių tuo undeniu išgyde. Paskui narėja karalius ja pasjimt su savim, bet pamislija sau: kad anas suktybes keliu eja, tei tegul ir baigia ait un ja galų! – ir nebejeme. E bralis sukčius teip pat karaliaus sarmatijas ir atsisveikinįs nuveja graitai ieškatų tas vietas, kur braliui guliunt paukštes kalbėja. Dabar ir anas kasnakt vis po tuo medžiu gulėdava.
Vienųnakt suūže miškas, sutreškėja medžiai, ir atskrida trys paukštes tan medžian, pa katruo gulėja muzikantas. Tuoj nuslaidus viena sukrykšte:
– Bėda man! Kas gi dažinaja apie sergančių karaliūčių ir su gyvuoju undeniu išgyde jų?!
Kita vėl sukrykšte ir tare:
– Bėda man! Kas gi atrada mana šaltinį su gyvuoju undeniu?!
Trečiaja tare:
– Bene klauses kas tadu, kai šnekėjam! Pažiūrėkim ir dabar, ar nėra ka!
Tuoj nusilaide žemyn ir rada muzikantų.
– A a a! Tai tu ir anais metais mūsų kalbas klausei!
Sukrykšte, pagriebe muzikantų, kaip kaks vėjas sulinkde viršūnes dviejų medžių ir pririše vienų ja kajų un vienų medžių, kitų un kitų. Kaip tik tieses medžiai, ir perplėše muzikantų par pusį.
Karalius su karalieni suvažinėja kelianį sveiki ir da dabar tebegyvena až miška.

PATEIKĖJAS: Dominykas Sirvydis

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Dauliūnai, k., Jūžintų sen., Rokiškio r. sav., Panevėžio apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Dauliūnai, Jūžintų parapija

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 360-363, Nr. 181
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 181
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinės. Moralinės.

Spausdinti

Atgal