Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7697&FId=10671&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Viens pavargęs žmogus atėjo ant dvaro turtingo pono, kur vaikščiojo labai didelė kiaulė su dvylika paršiukų, nusiėmė kepurę ir vaikščioja aplinkui ją. Pono tuom tarpu namie nebuvo, o ponia, tą žmogų pamačiusi, pasiuntė tarną paklaust, ko nori jisai no kiaulės. Jisai atsakė:
– Mano pati sulaukė kūdikį – nieks nenori ait in kūmus, dėl to aš labai gražiai prašau ponios, kad leistų in kūmus man nors šitą kiaulę.
Tarnas sugrįžęs pasakė šitą poniai. Ji, nudžiugus, kad mužikai jau pradeda prašyt in kūmus ponų kiaules, liepė tuojaus pakinkyti ketvertą arklių, įdėti kiaulę.
– Leiskie, poniute, drauge įdėt ir kūmos vaikus, – prašė žmogelis, – be jų kūmai neramu...
Ponia apsiėmė ir liepė sudėt ir paršiukus. Kada jau viską sudėjo, tas žmogus insisėdo in vežimą ir išsivežė kūmą su vaikais, švilpindamas ir džiaugdamasis, kad apgavo kvailą ponią. Parvažiavęs namon, jisai kiaulę su paršiukais tuojaus paskerdė, o žinodamas, kad ponas parvažiavęs supras apgavimą ir vysis, nuvėjo pas kelią, kuriuomi turėjo jį ponas vyti, rado žmogaus mėšlo ir, uždengęs jį kepure, laukė.
Teisybė! Kada ponas parvažiavo in dvarą ir ponia jam papasakojo atsitikimą su kiaule, anas, būdamas truputį protingesnis už ponią, tuojaus suprato, kad tai apgavimas. Greitai užsisėdo ant šyvio ir nusivijo. Išjodamas iš dvaro, jisai liepė nieko neleist in dvarą, o jei kas ateitų, ypačiai koks mužikas, prisakė užmušt ir inmesti in kiaulinyką. Davęs tokį prisakymą, ponas nujojo tuom keliu, kur buvo nuvažiavęs tas žmogus su kiaule. Truputį pajojėjęs, jisai pamatė žmogų, tupintį palei kelią ir laikantį ką po kepure. Dajojęs ties juomi, ponas paklausė, ar jis nematęs važiuojant su kiaule ir dvylika paršiukų ketvertu arklių.
– Mačiau, ponuti, da neseniai nuvažiavo. Ale, ponuli, čia kelių daug – tu pats nerasi. Duok man savo šyvį, aš tai rasiu, o tu, ponuli, palaikyk po kepure mano dyviną paukštį, kurį aš pagavau, ale jo negali žiūrėti iki nusileidimui saulės.
Ponas apsiėmė. Užsisėdęs ant pono šyvio, tas žmogus tarė:
– Ale, ponuli, aš be kepurės negaliu vyti.
Ponas davė jam savo kepurę, o pats liko be kepurės prie dyvino paukščio. Turėdamas ir kepurę, žmogus da prašė:
– Ponuli, dabar aš sėdžiu ant gražaus žirgo, užsidėjęs gražią kepurę – tik rūbai mano nuplyšę. Jei ir davysiu kiaulę, tai žmogus tas palaikys mane už durną ir neatiduos man kiaulės.
Girdėdamas tai ponas atidavė jam savo rūbus, o pats, apsivilkęs mužiko sermėga, liko prie dyvino paukščio. Žmogus da linksmesnis nujojo sau namon, o ponas, pasėdėjęs iki nusileidimui saulės, užsimanė pažiūrėt dyvino paukščio. Pakėlęs vieną kepurės kraštą, inkišo ranką paimti tą dyviną paukštį ir inkišo in mėšlą! Tada tik jis suprato apgavimą ir, neturėdamas ką daryti, nuvėjo namon nuliūdęs. Kada jis parėjo namon, buvo jau tamsu. Šunes, nepažinę jo, ėmė loti, o ponia, mislydama, kad atėjo vėl nepažinstamas mužikas, liepė, pildydama vyro prisakymą, mušti jį ir inmesti in kiaulinyčią. Dovanai jisai sakėsi ponu beasant, nes ponia, mislydama, kad mužikas vėl nori ją apgaut, liepė da labjau mušti. Tik ant rytojaus, kada kiaules leido iš tvarto, ponia dasižinojo, kad vakar liepė mušt poną. Paleistas iš tvarto, ponas atėjo pas pačią ir sako:
– Dabar jau mudu nepykime viens ant kito, nes prasčiokas tave apgavo, o mane dešimtssyk labjaus...
Nenorėdamas, kad kiti apė tai žinotų, neieškojo daugiaus to žmogaus. O žmogus sau, apgavęs ponus, turėjo mėsos, o parsidavęs arklius ir vežimą, prasigyveno ir nekentė jau bado, kaip tankiai būdavo pirm to.

FIKSUOTOJAS: S. Matulaitis

FIKSAVIMO METAI: 1888

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Stebuliškės, k., Liudvinavo sen., Marijampolės sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Stebuliškių k., Liudvinavo vls., Kalvarijos pav. Bs.: kytruolių žynių pas.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 403-405, Nr. 178
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 178
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

PASTABOS: Bs.: kytruolių žynių pas.

Spausdinti

Atgal