ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7700&FId=10674&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo diedas ir boba, turėjo jiedu vaiką, vardu Joną. Boba ne po ilgam numirė, o diedas paėmė sau kitą pačią. Motina nemylėjo Jonuko ir tankiai mušdavo. Diedukui pagailo savo vaiko, užsodino jis jį ant lentos ir paleido plukioti ant ežero. Atnešęs valgyt jisai šaukdavo:
– Jonuk, Jonuk, išplauk išplauk – aš atnešiau sūrio, sviesto, saldaus pieno.
Ant tokio šaukimo Jonukas išplaukdavo pas krentą, imdavo no tėvo valgį ir vėl plaukdavo šalin.
Išgirdo laumė ragana, kaip tėvas savo vaiką šaukia, atėjus pas ežerą, pašaukė Jonuką teip, kaip girdėjo tėvą šaukiant. Jonukas išplaukė, o laumė ragana pastvėrė jį ir, indėjus in maišą, nešė namon. Benešdama pailso, pasidėjus savo naštą, atsigulė pasilsėti ir užmigo. Jonukas tuo tarpu išlindo iš maišo, pridėjo pilną akmenų, o pats sugrįžo pas ežerą, rado savo lentą ir vėl nuplaukė sau. Ragana išsimiegojus užsidėjo vėl maišą ir linksma namon parėjo:
– Tai, dukrele, pelno parsinešiau pilną maišą – suprašysiu visas pažįstamas ir padarysiu benkietą.
Atsirišo maišą išimti Jonuką – ugi žiūri, kad maiše vieni akmenys. Perpykus ji tuojaus nubėgo pas ežerą:
– Jonuk, Jonuk, išplauk išplauk – aš atnešiau sūrio, sviesto, saldaus pieno.
Jonukas atplaukė. Ragana pastvėrus jį indėjo in maišą ir nešė jau be pailsio, o parnešus laikė jį da kelias dienas: visko davė valgyt ir gert, ko tik Jonuks norėjo.
Vieną dieną ragana gerai prikūrino pečių ir sako dukteriai:
– Dukrele, aš aisiu susiprašyti pažįstamas, o tu iššluok pečių, iškepk Jonuką ir, sudėjus in bliūdus, pastatyk ant stalo.
Jonukas tuom tarpu priemenioje žaidė o viską girdėjo. Kaip tik ragana išėjo, duktė jos iššlavė pečių, paėmė ližę ir šaukia Jonuką:
– Jonuk, Jonuk, sėsk ant ližės – aš tave pavėžysiu po pryžedą.
Jonukas gi, žinodamas, ką su šiuom nori padaryti, atsakė:
– Sėsk tu, aš tave pirmiau pavėžysiu.
– Tu nepaveši, – atsakė raganiūtė.
– Pavešiu, – tarė Jonuks.
Raganiūtė užsisėdo, o Jonukas tik šust ją in pečių! Iškepė mėsą, sukapojęs sudėjo in bliūdus ir pastatė ant stalo teip, kaip senoji ragana liepė, o galvą nupjovęs padėjo po patalais teip, kad viršugalvis ir kasos buvo matyt iš po patalų, o pats nubėgo ir inlindo in šulnį.
– Kur mano dukrelė? – paklausė ragana sugrįžus ir inėjus su viešniomis in stubą.
– Ugi štai, pataluose miega, – atsakė viešnios.
– Reik prikelti.
– Nekelk, tegul miega, – sako viešnios. – Žinai, nuvargo, kolek tokį in pečių indėjo, supjaustė ir sudėjo in bliūdus.
Ragana sutiko ant to ir, susodinus viešnias, pradėjo be dukrelės valgyti mėsą. Prisivalgius viešnios užsimanė gerti. Ragana vėl norėjo kelti savo dukrelę, kad vandens parneštų, bet viešnios sudraudė ir vėlek sako:
– Pačios nuveisime.
Ragana vėl paklausė ir, paėmus naščius, ėjo pati vandens parnešti. Aidama dainavo:

– Ainu ainu vandenėlio,
Su variniais viedružėliais,
Su auksiniais naščiukėliais
Jonuko mėsos priėdus,
Kraujo atsigėrus...

O Jonukas iš šulnio atsiliepė:

– Aini aini vandenėlio
Su variniais viedružėliais,
Su auksiniais naščiukėliais
Dukrelės mėsos priėdus,
Kraujo atsigėrus...

Išgirdus tai ragana be kvapo nubėgo in stubą, pradengė patalus ir pamatė, kad dukrelės tiktai galva. Tik tada suprato, kad ji ne Jonuko, tik dukrelės mėsos priėdė. Nubėgo tuojaus pas šulnį Jonuko žiūrėti, o Jonukas tuom tarpu išlipo iš šulnio ir inlipo in medį. Atbėgus pas šulnį, jau Jonuko nerado, bet besidairydama pamatė jį medyje besėdintį. Viešnios visos iškriko, o ragana, būtinai norėdama Jonuką pagauti, ėmė graužt medį, kuriame jis sėdėjo.
Jai begraužiant štai atbėgo vilkas.
– Ką tu, kūmute, darai? – paklausė jis raganos.
Ragana papasakojo jam, kaip buvo, o vilkas neva gailėdamasis pasakė:
– Tu, kūmute, turbūt labai pailsai? Atsigulk, pasilsėk trupučiuką, o aš už tave pagraužėsiu.
Ragana paklausė, atsigulė ir tuojaus užmigo, o vilkas apibėgęs kelissyk apė medį – tas vėl pasidarė toks storas, kaip buvo, ir nubėgo sau in girią.
Pabudus ragana pamatė, kad ją apgavo. Vėl pati graužt pradėjo. Jai begraužiant štai atbėga zuikis.
– Ką tu, kūmute, darai? – paklausė jis teip kaip ir vilkas.
Ragana pasipasakojo ir jam savo nelaimę. Bet kada zuikis sakėsi pagraužėsiąs už ją, o ji pamigtų, ragana neapsiėmė iš sykio:
– Ne, – sako, – neprigausi: ana vilkas teipgi žadėjosi pagraužėti ir tik apgavo, nė graužė, nė ką.
– Tai da tik nevidonas tas vilkas, – neva gailėdamasis atsakė zuikis. – Aš, kūmute, niekad niekam pikto neveliju – gali drąsiai man tikėt...
Ragana pasitikėjo – prigulė, o zuikis, padaręs kaip ir vilkas, pabėgo sau.
Pabudus ragana vėl pamatė apgavimą ir da smarkiaus graužti pradėjo. Teip jai begraužiant, štai atbėga lapė:
– Ką tu čia, kūmute, veiki? – paklausė ji raganą.
– Teip ir teip, – pasiskundė ragana.
– A, tai tik tu, kūmute, nelaiminga! Gal tu jau labai pailsai begrauždama? Duok man, aš pagraužėsiu, o tu, kūmute, primik, atsilsėk – kas tai matė tokį medį vienai nugraužti...
– Ai ne, negaliu! – atsakė ragana. – Tu teipgi teip kaip vilkas su zuikiu padarysi.
– Kas ką jiedu, tie nevidonai, padarė?
– Ugi prašė teip kaip ir tu pagraužėti, o nė graužė, nė ką, – atsakė ragana.
– Tai da tik nevidonai tiedu! Ar da tu, kūmute, lig šiol nežinojai, kad jiedu visiems žinomi apgavikai? Jiedu niekam gero nevelija! Ot aš tai, kūmute, niekam nieko pikto nedarau, o jei tu man netiki, tai gali neužmigt ir žiūrėti – pamatysi, kaip aš graušiu.
Ragana paklausė ir apsiėmė: atsigulė ir tuojaus užmigo. O lapė apibėgo trissyk apė medį, ir jis vėl pasidarė toks, koks buvo.
Pabudus ragana vėl pamatė apgavimą. Baisiai perpykus, ji kuo sparčiausiai vėl graužti pradėjo. Jau nedaug reikėjo, jau medis siūbavo, tuojaus grius, jau Jonukas dreba, medyje sėdėdamas. Lėkė tuom tarpu per jį žąsys. Jonukas ėmė prašyt:

– Žąselės gulbelės,
Sumeskit nors po plunksnelę.
Kaip aš nulėksiu ant tėvo dvaro,
Žaliu vynu pagirdysu,
Kvieteliais palesysu.

Žąsys sumetė jam po plunksną, bet da buvo negana. Lėkė ir antys, ir tos sumetė po plunksnelę – ir Jonukas nulėkė ant tėvo dvaro. Tėvas labai nudžiugo ir padarė didelį benkietą. Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, dūšioj neturėjau. Paskui indėjo mane in medinę klumpę, šovė iš tos klumpės, ir aš čion atlėkiau.

FIKSUOTOJAS: S. Matulaitis

FIKSAVIMO METAI: 1889

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Stebuliškės, k., Liudvinavo sen., Marijampolės sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Stebuliškių k., Liudvinavo vls., Kalvarijos pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 406-409, Nr. 180
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 180
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: Bs.: mitinės-istorinės.

Spausdinti

Atgal