ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=792&FId=1810&back=home&back=home

PAVADINIMAS: 2006 redaguota versija

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Originalus P. Šalčiaus rankraštis

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Apie vilkaloką
Buvo pas vieną gaspadorių merga ir bernas. Vieną kartą išvažiavo jiedu šieno grėbti, o sugrėbus vežti namon. Kraunant vežimą jiedu pradėjo kalbėtis apie žveris. Tada bernas sako mergai: „Ona, ar tu nesibijotai, kad dabar pas tave ateitų vilkas?“ Ta atsakė, kad ne tik nesibijotų, bet dar gerai apkultų vilką. Po tai kalbai bernas nuėjo į girią, o merga pasiliko ant vežimo šieno. Netrukus ji pamatė vilką ateinantį iš girios tiesiog ant jos. Ji atsistojo ir pasiėmė greblį. Ir kada vilkas norėjo lipti ant vežimo, ji kirsdavo jam grebliu stačiai į galvą. Vilkas nieko jai negalėjo padaryti ir su sukapota galva nukiūtino į girią. Valandėlę palaukus atėjo bernas su sukruvyta galvą. Merga gerai suprato, kad tuom vilku buvo tas pats bernas.
Tokius žmones, kurie gali pasiversti visokiais žvėrimis, daugiausia vilkais, vadinama vilkalokais. Nuo kitų žmonių jie nieku nesiskiria, tik uodegą turi.

PATEIKĖJAS: P. Šalčienė

FIKSUOTOJAS: Petras Šalčius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Čiudiškiai, k., Išlaužo sen., Prienų r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ciudiškiai, Prienų par.

©: Adaptavimas Dangirutė Giedraitytė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal