ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=804&FId=1822&back=home

PAVADINIMAS: 2006 redaguota versija

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
1938 originalus J. Jurgos rankraštis

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Apie baltą vilką

Buvo tėvas su motina ir turėjo dukterį. Motka numirė ir tėvas apsiženino su vėdzmu raganu. Tai ragana toji nenorėjo tos podukrės. Sako:
- Jei tu jos neišveži, tai aš su tavim negyvensiu.
Vyras sako:
– Tai kur man ji išvešč?
– Nugi padarysiu dzidelį kuodelį ir testa verpia.
Tai tėvas paėmė savo dukterį ir išvežė miškan. „Sėskis, vaikeli, ant šito kelmo, pasdėk verpscį po šiknu ir imk rankon verpstukį ir verpk. Tai aš atvažiuosiu, ir tada važiuosim namo.“ Tėvas nuvažiavo ir mergaitė liko viena. Ji verpė labai ilgai per visą dzieną. Jau ir saulė nusileido, jau ir temsta, o tėvas vis neateina; jau mergaitė pradėjo verkc. Ji verkė verkė, girdzi, kad šakos braška, žiūro, kad ataina balta žvėris. „Oi Dzievuliau mano, paliko mane tėvulis an smercies, ims dar mane ir suės.“ Ėmė toji žvėris ir prašnekėjo:
- Mergela mergela, ko tu tep verki? Mergela mergela, perkelk mano kojų.
– Aš tavį bijau.
– Nebijok mani, aš yra baltas vilkas ir aik paskui mani.
Vilkas ajo pirma, o mergelė ajo paskui ir nuvėjo labai dzidełėn volėn (urvan) ir inejo vidurin, ir labai ilgai ajo toj vołe, net mergaitei nusbodo. Paprašė vilkas pas mergaitį, kad jam paklotų patalą. „Dėk mergela, akmenį po galva, ir va šitų nekocių (geldą) ir mergela atsigulk po slenksciu ir užsiklok nekocių. Ir atbėgo pelukė : „Eik mergela, atsigulk po pripečku (pečium), o aš atsigulsiu tavo daiktan ir duok man raktukus“. Cik nepasibaigė toj utarka, baltas vilkas šust akmenį an nekocios ir paklausė: „Mergela mergela, ar gyva?“ Pelukė ėmė ir paskambino raktukais: dzin, dzin, dzin... Baltas vilkas žino, kad dar mergaitė gyva, neilgai palaukęs ir kitą akmenį šust an nekocios. Jau praaušo ir saułe teka. Kad nubunda mergaitė iš miego, žiūro ji, kas cia pasdarė, kad aš vakar atsiguliau tokioj vołėj, tokiose kelmuose, o nūnai užsikėliau tokiose gražuose rūmuose. Sienos sidabrinės, visur blizgėjimai toki gražūs. Užgirdo mergaitė labai dzidelį dejavimų. Tai ji sakė šitaip: „Oi Dzievuliau manas, kas gi cia yra, kad tep ilgai dejuoja?“ Reikia eic pažūrėc. Atsidarė mergaitė vienas duris, girdzi kad dar labiau dejuoja, atsidarė ir kitas duris, kad dejuoja jau su verksmu, atsidarė mergaitė trečias duris - kad stovi tas pats baltas vilkas pas laškų (lovu), atsilošęs an deviej[ų] kojų pasistojęs. Mergaitė labai nusigando, kad jis labai dejuoja.
– Ko taip dejuoji baltas, vilkeli, ar kų mani nesuėdei?
Vilkas mergaitei pasakė:
– Ar prisižadi už mani tekėc?
Mergaitė nusigando ir prisižadėjo už vilko tekėce. Kap cik mergaitė pasižadėj, iš balto vilko atvirto kuo gražiausias kunigaikštis. Kap cik nusvilko balto vilko skūra nog to kunigaikščio ir paskelė dzidelis šturmas, pradėjo labai graudėc ir perkūna pradėjo trinksėc. Tadu kunigaikščio visus palocius iškėłė viršun ir pakilo kunigaikščio visas vaiskas viršun. Tadu kunigaikštis pradėjo dėkavoc mergaitei, ku ji atvertė žmogum.
– Nesibijok, mergaite, nieko, dar tu būsi karalienė, ba aš yra karaliaus sūnus vienas ir aš dar su tavim apsiženysiu.
Ėmė mergaiti labai nusidžiaugė, kad ji bus karalienė. Ji sakė šitaip:
– Aš nieko nenorėjau, kad cik nuvažiuotum pas mano tėvą, kad pamatytų vėdzma ragana, kad mani nesuėdė žvėrys, kad aš dar gyva, o jie išvežė mani miškan.
Kunigaikšcis apsiženijo su mergaiti ir parvažiavo in tėvų pažurėc. Tėvas labai nusgando, kad atvažiuoja kokis karalius su karaliene ir gražiais arkliais.
Inlėkė tėvas pirkion greitai: „Apsitvarkyk, boba, greitai, cia kas atvažuoja į mus, koki ponai.“ Boba nespėjo apsitvarkyc ir atvažiavo karalius an kiemo. Inejo karalius su karaliene pirkion, nepažino tėvas su močiaka, kad tai jų duktė, ir liepė pamotė sėctis: Sėskitės mano mieli sveteliai. Ėmė duktė utarys (kalbėc) in savo tėvų: „Argi mani, tėvuli, nepažįsti? Aš toj paci, kų mani išvežėt miškan.“ Ėmė tėvas puołė an kelių perprašyc savo dukterės. Iš močiaka prašė, kad ji vibočytų jai. Karalius neilgai buvo, pasiėmė savo karalienę ir tėvų ir nusvežė in savi palociosna. O močiaka liko namie. Tai ėmė vėdzma ragana, susdurnavojo, užsikabino an šatros už plaukų ir paskori. O karalius parsivežęs savo uošvį iškėlė dzidelį balį. Užsiprašė savo mylimiausių svečių tan baliu ir mani paprašė, ir aš tį buvau ir viskų girdėjau, ir viskų regėjau, kap jie visi džiaugės. Ir visi gėrėm ir valgėm, ir aš gėriau alų midų ir burnoj neturėjau, per barzdų varvėjo, mano barzda apšašo. Man davė rodų, kad aš pridėtau ropucės, tai mano barzda kap auksiulis, o pono barzda kap miškinis (grybas sužlekęs panašus į baravyką, greit pasensta) .
Tai aš kaip nusgėriau, ėmiau virtau pataluosna ir užmigau. Tai kad darė armotai pleitukų šauc, tai ir mani rozu susuko, kap šavė, ir atšavė mani ir dar sėdziu cia an krėslo

PATEIKĖJAS: Marija Levendauskienė

FIKSUOTOJAS: Juozas Jurga

FIKSAVIMO METAI: 2006

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Daugai, sen., , Alytaus r. sav., Alytaus apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Daugų vls., Alytaus aps.

©: Adaptavimas Dangirutė Giedraitytė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal