ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=813&FId=1856&back=home

PAVADINIMAS: 2006 redaguota versija

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
1910 originalus Pr. Uoselio rankraštis

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Pasaka apei Jozoką

Buvo žmogus ir lioubdavo ons medžioti. Kartą bemedžiodams ons paklydo. Ir sutink žmogų - tai buvo velnias. Strelčius ir prašo to žmogaus, kad parodytų anam kelį.
– Aš parodysiu, – sako velnias, – tik už ton turė prižadėti mon, kon nomei nepalikai.
Žmogus galvo, kon ons būtų nomei nepalikęs, tat ir prižadėjo velniou.
– No už septynių metų ateisiu aš to daikto atsiimti, – sako velnias.
Tujau velnias išvedė ton žmogų ant kelio. Strelčius paren nomei, rond užgimusį sūnų. Apsirėkė žmogus ton vaiką pamatęs - jau ons anon velniou pažadėjo. Pasisakė ons apie ton ir patei - abudu diktei gailes to vaiko. O vaikas tou tarpu aug, laikas beg. Jau bengas ir septinti meta. Suvadina tevs daug žmonių, vaišin anus, už stalo pasvadinęs, kad padėtų anam atkratyti, neįdouti velniui vaiko. Vaiks buvo pasvadints pačiojo kerčioje, kad velnias negalėtų prie jo prieiti. No ir atein velnias. Žmones nedouti. Tik velnias kapt už vaiko. „Douk, kon esi pažadėjęs“, sako velnias. Žmones nedouti. Tik velnias kapt už vaiko, išvilko iš užstalio ir vedas, žmones ir paliko bevomsontis. Vedas velnias ton vaka ir ontet trobalikę. „Maž išalka jau valgyti - eik į ton trobalikę, ten gausi pasivalgyti.“ Vaiks buvo jau išalkęs, įein į vidų, rond stala apkrauta visokiais valgiais. Pasivalge, eit lauk. Premene sutink bobelė. Ano jo klaus:
– Ar gava kon įsikišti?
– Ne, negavau, – sako vaks.
– Tie, įsikišk dounos papentoką, tik nesirodyk savo ponou, – sako bobute.
Vaks įsikišo ton papentoką į kišenę ir išet iš trobalikes lauk. Vedas velnias ton vka toliau, užein ontrą trobalikę. „Maž jau išalkai, eik į ton trobalikę, ten rasi pasivalgyti“, sako velnias. Vaks įein į ton trobalikę, rond teipajau stalą apkrautą visokiais valgiais. Pasivalgęs et ons lauk, priemene sutink bobelę.
– Ar gavai ko įsikišti? – klaus ana jo.
– Ne, negavau, – sako vaiks.
– Še, įsikišk ton dounos kepaluką, tik nerodyki savo ponou. Neužilgo jūs prieset dvarą, bus ten dideli vartai. Pons leips eiti tau pro tus vartus. Kad eisi, mesk į abi puse po papentuką (kepaluką). Levai griebs už tų kepalukų, ir tu tou tarpu pr[a]eisi tų vartų, – sako bobele.
Vaiks pasieme kepaluką, įsikišo į kišenę ir išeit lauk iš tos trobales.
Pons vedas anon toliau ir užein anei dvarą. Yra dideli vartai. Pons ir leip tam vaikou eiti pro tus vartus. Vaik eidams švilpt į veiną pusę, švilpt į ontrą pusę po kepaluką. Levai poule ont tų kepalukų ir pakol anus sujede, vaiks ir prejo vartus. Oneit į ton dvarą – veini murai – niekur nie gyvos dušios.
No ir atein velnias atsiimti vaiko. „Douk dar, kon esi prižadėjęs“, − sako velnias. Žmons nedouti. Tik velnias kapt už vaiko, išvilkos iš užstalio ir vedas, žmones ir paliko bevompsontis. Vedas velnias ton vāką ir ontēt trobalikę. „Maž išalkai jau valgyti − eik į ton trobalikę, ten gausi pasivalgyti“. Vaiks buvo jau išalkęs, įnein į vidų, rond stalą apkrautą visokiais valgiais. Pasivalge, eit lauk. Premene sutink bobelė. Ano jo klaus:
− Ar gavā kon įsikišti?
− Ne, negavau, − sako vāks.
− Tie, įsikišk dounos papentoką, tik nesirodyk savo ponou, − sako bobute.
Vaiks įsikišo ton papentoką į kišenę ir išēt iš trobalikes lauk. Vedas velnias ton vāką toliau, užein ontrą trobalikę. „Maž jau išalkai, eik į ton trobalikę, ten rasi paivaldyti“, sako velnias. Vāks inein į ton trobalikę, rond teipajau stalą apkrautą visokiais valgiais. Pasivalgęs ēt ons lauk, premene sutink bobele.

Pons vedas anon toliau ir užein anei dvarą. Yra dideli vartai. Pons ir leip tam vaikou eiti pro tus vartus. Vaiks eidams švilpt į veiną pusę, švilpt į ontrą pusę po kepaluką, levai poule ont tų kepalukų, ir pakol anus sujede, vaiks ir pr[a]ejo vartus. Ineit į ton dvarą − veini mūrai, niekur nie gyvos dūšios. Ponas vedas ton vāką į stainias. Besontys du arkliu − veins balts, kits jouds. Pons ir sako: „Gausi dabar tus arklius šerti, aš ont veinos deinos išeisiu. Joudojį šerk su dobilais ir avižomis, o baltojou išplak į molį spalius ir douk; jei nenores jesti, plak su bizūnu, kol neprades jesti. Valgyti dvare gausi, ko norėsi. Kad nebūt tau ilgu, dousiu aš tau auksinį vobulą − kad laidysi anon iš veinos rankos į kitą, girdėsies gražiausia muzika“.
Indevęs vaikou ton vobulą ir išėjo pons. Pasilikęs vaiks šer arklius, kaip pons prisake: joudojou doud avižų, dobilų − tas ėd, baltoujou doud išplakęs į molį spalius − tas n[e]ied. Vaiks plak su bizūnu, no tor tas arklys ėsti. Valgyti gaun dvare, kon tik nor, lāda vobulą iš veinos ronkos į kitą, gird gražiausius grajijimus. Vakare parein pons, eit veizėti, kaip arkliai šerami. Atrond, kad gerai. Pagyręs vaiką už gerą šėrimą, išėjo dabar pons ant cielos nedelios. Vaiks ir par ton laiką šer arklius, kaip šėręs. Po nedelios sugrįžt pons − rond arklius gerai šeramus. Pagyre už ton Jozoką ir išėjo dabar jau ant ciela mienesio. Šer Jozokas ir toliau tus arklius teipajau: joudoujou doud avižas ir dobilus, o baltoujou molį ir spalių. Joudasis arklys atsirado kur kas gražesnis, o baltasis diktiai suleisėjo. Po mienesio sugrįžt pons, rond arklius gerai šeramus, pakolijo Jozoką už ton, išėjo dabar jau ont puses metų.
Pasilikęs Jozoks šer tus arklius, kaip šėręs. Joudasis arklys pasidare diktiai gražus, kaip nutekints, o baltasis sudžiuvo į giltinę, baliko skūra ir kaulai, vos vos jau ir ant kojų bepastov.
Po metų sugrįžt pons, veiz − arkliai gerai šerami. Pagyręs Jozoką už gerą šerimą, išejo dabar pons ant dvejų metų. Kaip tik pons išejo, baltasis arklys ir prakalbėjo: „Jei tu ir toliau mone teip šersi su moliu ir spaliais, aš greit mirsiu, ir tu paliksi į mona veitą, nes aš esu toks pat žmogus, kaip ir tu. Šerk dabar moni avižomis ir dobilais, o joudojį spaliais ir moliu. Aš atsigausiu ir vedu bėgsam iš to dvaro“. Jozoks paklause ano: pradėjo baltojį šerti su dobilais ir avižomis, o joudoujou doud spalius su moliu išplakęs. Tas nenor ėsti, Jozoks muš su bizūnu − tor ėsti. Ir teip šerant baltasis pradėjo gauteis, taisyteis, o joudasis pradėjo leisineiti. Už pusontros metų baltasis arklys visiškai atsigavo, o joudasis sudžiuvo į škrotą. Baltasis arklys ir sako Jozokou: „No dabar sesk ont monęs ir vedu bėgsiam iš to dvaro. Pasiimk su savim dar slanias šukas“. Jozoks tujau pasieme slanines šukas, ažsisėdo ant baltojo arklio ir bėg anoudu iš to dvaro. Je je, kaip tik anoudu išbėgo, pons ir pajuto. Parlėkęs nomei, užsisėdęs ant joudojo arklio genas ons anoudu ir jau pagen. Arklys sako: „Mesk par kairįjį petį slanines šukas!“ Tas ir išmete. Atsirado didelis stats kaulo kalns. Prijojo pons prie to kalno, negal įjoti − slįst, aplin apjoti vel negal − diktiai didelis yr. Mato, kad niekaip nebepriginti jam toudou, sako: „Atidoukit bent auksinį vobulą, kurį jums aš deviau“. No kur anoudu dous tau ton vobulą, ir klausyti nesiklauso.
Pajoje toliau. Juo juo ir prijoje karaliaus dvarą. Buvo jau vakars. Jozoks įsiprašė prie karaliaus ont nakvynes. Karalius tujau teirauteis, kas toks, iš kur parjoja. Jozoks papasakoje karaliui viską, kaip su anou buvo. Karaliou Jozoks patink, sako: „Stok prie manęs ont tarnystes“. Jozoks ir pristojo. Tas karalius turėjo tris dukteris. Jozoks gulėdavo už seinos tos stancijos, kame tos karalaites gulėdavo. Veiną naktį išsitrauke ons ton auksinį vobulą ir laido iš veinos ronkos į kitą. Yr girdėteis diktiai graži muzika. Karalaites gird už seinos ton muziką ir anoms diktiai patink. Ryta metą anos klaus Jozoko: „Kas naktį pas ano teip diktiai gražiai grajijo?“ Jozoks ištraukęs iš kišenios ton auksinį vobulą pradėjo laidyti iš veinos ronkos į kitą − yr girdėteis gražiausi mozika. Karalaitės prašyti, kad atidoutų anoms ton vobulą. Ons sako: „Jei katra eisat už monęs, tai aš ton vobulą atidousiu“. Jaunesnioji karalaite sutink už ano eiti. Pasiprašė tėvų, tėvai leido, ir anoudu apsižanijo.
Buvo ten diktiai šauni veselia. Ir aš ten buvau, šnapsą vyną maukiau kaip saldį peiną, no vo nepratęs prie tokių trunkų, apsigėriau kaip tikras šaučius. Matau, kad su monim jau nebegerai dedas, einu ieškuoti veitos, kame atsigulti. Prisėdne uždure radau pakulas sudėtas. Aš į tas pakulas ir įlindau. O pas karalių, jei koki linksmybe, tujau šaudo iš armotų. Ir ton naktį pradėjo iš anų šaudyti. Pakulas <...> ėme iš kerčios. No kartu su tomis pakulomis įdėjo ir mone anei į armatą ir išave. Lėkiau lėkiau ir vot čia parlėkiau prie jūsų pasakas pasakoti.

PATEIKĖJAS: Jonas Uoselis

FIKSUOTOJAS: Pranas Uoselis

FIKSAVIMO METAI: 2006

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Mikai, k., Judrėnų sen., Klaipėdos r. sav, Klaipėdos apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Mikų k., Judrėnų par. Tauragės aps.

©: Adaptavimas Dangirutė Giedraitytė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal