ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=884&FId=1942&back=home

PAVADINIMAS: Istorijos šaltinių ir archeologinių tyrimų rezultatų apžvalga

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Vytautas Didysis mirė 1430 m. spalio 27 d. Trakų pilyje. Kelias dienas jo kūnas buvo pašarvotas pilies menėje. Paskui karstas su didele palyda atvežtas į Vilnių. Testamente Vytautas prašė palaidoti jį Vilniaus katedroje „prie švento Mykolo Arkangelo altoriaus, esančio prie mūsų mirusios žmonos Onos kapo". Lietuvos metraštyje (Bychovco kronikoje) Vytauto kapo vieta patikslinama: „Ir palaidojo jį, graudžiai raudodami, ir ten buvo visi tarnai, ir visi vyskupai, ir giedojo jam įprastas giesmes, ir paguldė jo kūną Vilniaus pilyje, švento Stanislovo bažnyčioje chore, kairėje pusėje, palei zakristijos duris".
1529 m., Žygimantą Augustą paskelbiant Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, jo motina karalienė Bona Sforca, per iškilmes būdama Vilniuje ir pamačiusi, kad Vytauto kapas apleistas, liepė padaryti naują antkapine plokšte. Albertas Vijūkas-Kojelavičius „Lietuvos istorijoje" rašė, kad, „praėjus daugeliui metų, Vytautą priminė būsimosioms kartoms karalienė Bona Sforca, pastačiusi marmurinį antkapį didžiojo altoriaus dešinėje pusėje".
Bychovco kronika nurodo, kad Vytauto kapo vieta buvusi kairėje presbiterijos (choro) pusėje, o A. Vijūkas-Kojelavičius, – kad į dešine nuo didžiojo altoriaus. Galbūt šis prieštaravimas atsirado dėl stebėjimo vietos: buvo žiūrima į Vytauto kapavietę nuo didžiųjų durų arba nuo didžiojo altoriaus. Papildomos informacijos teikia nuorodos, kad Vytauto kapas buvo „palei zakristijos duris" ir „didžiojo altoriaus dešinėje". Didžiuoju altoriumi kapitulos aktuose paprastai vadinamas vikarų, kartais ir prieš jį esantis kanauninkų altorius. Jie abu yra rytinėje pastato dalyje. Taigi čia ir turėjo būti Vytauto kapas. Dėl pirminės zakristijos vietos nuomonės irgi skyrėsi. 19 a. istorikai neretai teigė, kad Vytauto statytoje Katedroje ji buvusi iš pietų pusės. Galbūt remtasi ta pačia Bychovco kronika, manant, kad Vytauto kapas šiame šaltinyje nurodytas žvelgiant nuo didžiojo altoriaus, todėl zakristija turėjusi būti iš pietų pusės. Remiantis šia prielaida, net rašyta, kad kripta su Vytauto ir kitų kunigaikščių palaikais esanti pietinėje navoje tarp pirmojo ir antrojo pilioriaus, t.y. pietinės navos antrojoje travėjoje (skaičiuojant nuo rytinės sienos). Į pietus nuo šios travėjos buvusi koplyčia, kurios liekanas po Šv. Kazimiero koplyčios grindimis 1931 m. rado Katedros tyrinėtojai. Taigi galima spėti, kad iš pradžių, 15 a. šioje koplyčioje buvo Katedros zakristija, nes ji turėjo stovėti arčiausiai didžiojo altoriaus. Iš rašytinių šaltinių žinoma, kad po 1530 m, gaisro ši koplyčia jau priklausė vyskupui Povilui Alšėniškiui, vėliau – Sapiegoms, o 17 a. pradžioje – vyskupui Eustachui Valavičiui. Beje Mykolo Arkangelo koplyčia (ne altorius) buvusi dabartinės Vyskupų, arba Jono Žygimantaičio, koplyčios vietoje. Šimtmečiais po šia koplyčia buvo laidojami vyskupų palaikai, o pietinėje navoje tarp pirmojo ir antrojo pilioriaus laidojimo kriptos nebuvo rasta.
Didesnė tikimybė, jog Vytauto kapo pirminė vieta nurodytas žiūrint į jį nuo didžiųjų, vakarinių durų, t. y. Katedros presbiterijos (choro) kairiojoje, arba šiaurinėje, pusėje.
Ir Katedra, ir Vytauto kapas joje 1530 m. sudegė. Apie Vytauto palaikų likimą po šio gaisro užsimena M. Strijkovskis Kronikoje kalbėdamas apie dlk Aleksandro, mirusio 1506 m., laidotuves: „(...) palaidojo Aleksandrą prieš jo valią Vilniaus pilyje, Šv. Stanislovo bažnyčioje, toje koplyčioje, kurioje ir jo brolis Kazimieras, kunigaikštis šventumo stebuklais pagarsėjęs, buvo palaidotas, ir kur prieš tai Vytautas, anksčiau, kol Vilniaus vyskupas Valerijonas jo kaulų neperkėlė, gulėjo, taip pat kunigaikščiai Žygimantas, jo sūnus Mykolas ir Švitrigaila". Vadinasi, remiantis M. Strijkovskiu, galima daryti išvadą, kad po 1530 m. gaisro Vytauto palaikai buvo pernešti į senosios Karalių koplyčios kriptą, o 1573 m. vėl iškelti. Vyskupas V. Protasevičius Vytauto kaulus sudėjo į naują kapą, pridėdamas karalienės Bonos iniciatyva Vytauto atminimui padarytą antkapinę plokštę (paminklą). Joje buvo toks įrašas [pateikiamas vertimas]: „Bona Sforza, Lenkijos karalienė ir t. t. Garsiajam valdovui ALEKSANDRUI VYTAUTUI, didžiajam Lietuvos kunigaikščiui, daugiausia nusipelniusiam savo tėvynei ir atliktų darbų garbe garsiam visame pasaulyje, gyvendama šį paminklą paruošė. Pagaliau Vilniaus vyskupas Valerijonas šios bažnyčios geradario antkapį pristatė prie šio jo altoriaus, o jo kaulus, kurie anksčiau ne visai tinkamai buvo laikomi, jame sudėjo. 1573 m. šį įrašą grafas Eustachijus Tiškevičius pakartojo 1853 m. naujoje Vytauto Didžiojo atminimui skirtoje lentoje, pritvirtintoje šiaurinės navos gale ant piliastro, esančio į šiaure nuo vikarų altoriaus. E. Tiškevičius šį įrašą dar papildė tokiais žodžiais: „Tas paminklas, kadaise pastatytas netoli šios vietos, toje pačioje šiaurinėje šios bažnyčios navoje, bet gaisro sudegintas 1610 m. ir sunaikintas, 1852 m. atstatytas amžinam atminimui, padėjus ankstesnį įrašą".
Beje, manoma, kad Šv. Mykolo Arkangelo altorius dar buvo vadinamas Vytauto, taip pat Dievo Kūno altoriumi, nes jame kurį laiką buvo saugomas Švenčiausiasis Sakramentas.
Kaip minėta, buvo dar vienas Vytauto altorius, vadintas Dešimties tūkstančių kankinių bei Šv. Kryžiaus altoriumi. Jis buvo labai garsus, nes vien už jo aplankymą Didįjį Penktadienį popiežius Martynas V buvo suteikęs specialius atlaidus. Šis altorius stovėjo vidurinės navos centre, presbiterijos pradžioje. 1559 m. jį atnaujino vyskupas V. Protasevičius. Naujas įrašas skelbė, kad jo fundatorius ir išlaikytojas esąs pats vyskupas, o Vytauto vardas jau neminimas.
Vis dėlto Vytauto Didžiojo kapavietė neretai tapatinama su vyskupo V. Protasevičiaus kapaviete. Jo palaikai buvo rasti 1931 m. gruodžio 7 d. pietinėje navoje, kriptoje prie ketvirtojo pilioriaus. Kiltų klausimas, ar ši kripta nebuvo pirminė Vytauto kapo vieta. Tačiau ji mūryta iš renesansinių geltonų ir rusvų plytų, vadinasi, statyta 16 a.
1909 m. tirta dar viena kripta, kurią irgi galima sieti su Vytauto ir V. Protasevičiaus kapavietėmis. Ši kripta aptikta dabartinio pastato šiaurinės piliorių eilės pamate, tarp rytinės sienos ir paskutinio, aštuntojo pilioriaus. Joje išlikusius palaikus su vyskupo apranga tyrinėtojai laikė V. Protasevičiaus palaikais. Rasta rusvos marmurinės antkapinės plokštės nuolauža su V. Protasevičiaus herbo fragmentu. Kripta buvo įrengta kaip tik netoli nuo Bychovco kronikoje nurodytos Vytauto kapavietės. Šiuo atveju irgi tiko prielaida, kad 16 a. antrojoje pusėje senojoje Vytauto kapavietėje V. Protasevičius įsirengė kriptą sau, o Vytauto palaikus perkėlė į tinkamesnę vietą – prie Šv. Mykolo (Vytauto) altoriaus. Manoma, kad kripta statyta 16 a. antrojoje pusėje ar 17 a. pradžioje.
Dar viena V. Protasevičiaus antkapio plokštės nuolauža rasta 1986 m. vidurinėje navoje. Aišku, gali būti, kad šio antkapio nuolaužos atsidūrė įvairiose vietose atsitiktinai.
Taigi pirminės Vytauto kapavietės paieškos ne sykį sutapo su mėginimais rasti vyskupo Valerijono Protasevičiaus kapavietę. Antra vertus, ieškant Vytauto palaikų svarbu nustatyti 15 a. pradžioje pastatytos Katedros matmenis. Žinant, kad dabartinio pastato pagrindinės trinavės halinės dalies sienos išmūrytos po 1419 m. gaisro, logiška yra manyti, jog netoli nuo naujosios Katedros rytinės sienos buvo įrengtas Šv. Mykolo altorius. Prie jo Vytautas perkėlė ir 1418 m. mirusios kunigaikštienės Onos palaikus. Tolesnė Vytauto Didžiojo kapo istorija pagal turimus istorinius šaltinius tokia: 1610 m. gaisras palietė ne tik Katedrą, bet ir Šv. Mykolo altorių (koplyčią). Po šio įvykio Švenčiausiasis Sakramentas iš šio altoriaus buvo perkeltas į vikarų altorių. Matyt, Šv. Mykolo altorius gerokai apdegė. Tačiau 1628 m. gegužės 16 d. Vilniaus katedros kapitula nutarė atnaujinti antkapį. Tačiau ar sumanymas ir buvo įgyvendintas, duomenų nėra. Per 17 a. vidurio karą Vytauto antkapis, matyt, buvo sunaikintas. Daugiau žinių kapitulos dokumentuose apie jį nėra. Vilniaus Bazilikos gelbėjimo komitetas padarė išvadą, kad per 17 a. vidurio karą Vytauto kaulai buvę išmėtyti po visą pastatą.
Tačiau buvo ir dar viena Vytauto Didžiojo kapo versija. Vytauto kapo buvo ieškoma po Kęsgailų I ( Šv. Antano), Kęsgailų II koplyčiomis esančiose kriptose. Vytauto funduota Šv. Mykolo Arkangelo koplyčia buvusi abiejų Kęsgailų koplyčių ir senojo šiaurinio prieangio (dabar Išganytojo karsto koplyčios) ruože. Be to remontavę darbininkai yra pasakoję, jog po Šv. Antano (Kęsgailų I) koplyčios grindimis esančioje kriptoje rasti trijų mirusiųjų (vyro ir dviejų moterų) palaikai. Buvo spėliojama, gal tai Vytauto ir jo abiejų žmonų Onos ir Julijonos palaikų liekanos. Tačiau Vilniaus Bazilikos gelbėjimo komitetas specialiu komunikatu šias žinias paneigė.

FIKSUOTOJAS: Napalys Kitkauskas

FIKSAVIMO METAI: 1994

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Sukūrimas Napalys Kitkauskas

Spausdinti

Atgal