ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=914&FId=1987&back=home

PAVADINIMAS: Tekstas originalas. Pasaka [Apie auksinę obelį]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Originali fiksacija

TEKSTINIS TURINYS:
Pasaka apie auksinę obelį

Karalius turėji dideli sodną. I tam sodni viena auksini obili. Ir turėje tris sūnus i dvi dukteris. Jis įjeji į tų sodna, žiūri, žiūri, kad nėra... kad nėra... jau nėra vieno obūli ọnt vobelies.
Tas karalius, eidams toks liūdnas,.. nė ọnts bavalgo, nieko. Toks liūdnas... Tīj broliukā i tos sesutis, dukterikis tos:
– Tėveli, kodėl toks liūdnas?
Jis sako:
– Taip. Todėl aš esu liūdnas, kad mūsų, nū auksinis vobūlies vobūliuka auksini trūksta.
Gerai. Tas vyriausis sūnus... Vo tas buvo mažasis sūnus... jis buvo pamintas taip kaip beprotis jis, ano kaip už durniu laiki. Tvarka. Kaip buvo... Tai tas didesnis sako:
– Tėvuk, aš eisiu saugoti į... į sodna vobelies.
Jis apsiginkluoja kardu, granatoms, šautuvą pasijem, viską. Jis eina. Vakščioja, vakščioja po tų sodna. Anam užeina toks miegas. Ọnts natveras. Ọns atsigul šalip vobelies kitos ir užmiga. Atlėki sidabrinis paukštis, nusken tų vobeli nu vobelies... Jau dvijų trūksta! Je.
Ein vėl į viduri ryta meta... Karalius, tas ano, vadinasi, tėvọkas laukia:
– Nu, sūneli, ar matē kan?
– Nieka namačiau.
Ein tas karalius vėleis į sodna – jau trūkst... jau dvijų nabėr auksiniu vobūliuku. Tas karalius tėik... tėik ọns... ka jem teip, net ọns sublūdo.
Nu ta. Antrą naktį eis tas antrāsis brolis saugoti. Ka jis nenusaugoji, eis antras brolis saugoti.
Gerai. Taip pat ir anam buvo: užmigo. Užmigo, vadinas, atlėkė... Jau tretijį vobūliuka nebė auksini.
Ein karalius, parskaiti – jau trijų vobūliuku nabėr. Tas karalius iš prota ein.
Tretēji nakti... Tretēji nakti tas durnelis sako... durnelis sako:
– Leiskit man!
– Ė, – sako, – tu, durniau ,– sako,– mudu nanusaugojav, tamsta nusaugosi!..
Karalius sako, tos sesutis:
– Lai ọns eina. Lai ọns eina. Pasiimk šautuvą, – sako,– granatas, viską...karda...
– Et, saka,– man nereikia nieko.
Ọnts pasijėmi palka. Išein į tū sodna.
Vakščioji, vakščioji, anam miegas užeina. Ọnts nagulias... Nagulias jis, vadinas. Ė ti jau jis pamato par kiliometrą – sodnūs švīt. Švīt sodnas visas, žib... Aha...Įsilipa į ton vobeli, į galūni... Jis tiktās tas šakutis dar už savi susigliaudi. Je, kažkas ọnt tos vobelėis atlek sidabrinis paukštis. Kap jis norėji tą vobūlį pagauti, jis nasuspėji anū sugrobti... – čipt už vuodegos nutvėri ir palika ronko trys plunksnas. Nuo tų visų plunksnų žiba visas sodnas. Ọnts išėmis nosinelių ir susivynioji... Jis vakščio ligi ryto meto.
Atein ryta meta, jau visi atsikėli. Jis įein, vadinasi į zalių valgyt. Jis tims slaugims, tarnautojams jis pasako (jē karalaitis pasako, jos tur klausyti – a je?) ... Jis tūjaus, vadinasi, pasako uždarinėti langus kietai, pavadin mamyti, pavadin tėveli, pavadin broleli visi... ijeji. Išvynioje tris plunksnas iš nosinės – zali žiba. Žiba zali, kaip šindėin alestras, ka žiba. Karalius nusidžiuga:
– Aha. Ginsemos.
Tūjau pasibalnoji arklius, viskun. Toudu du pasijėmi visų geriausius arklius, pasibalnoji balninkus, viskū, apsiginklava, vo tas beprotelis pasijėmi visų prastūji arkli. I nieka anam nereik. Prijoje... I genas.
Prijoje tris vieškelius. Prijoje tris vieškelius. Gerai. An vieškele yra parašytas topelis: „Čia josi – bada kintėsi“; „Čia josi – galva pratrotysi“; „Vo kas ten jos– arkli nutrotys“. I visi, visi išsitrauk sava peiliukus i sudūri į štulpą. „Jē katras pirmiau grįšem, o tų sava peiluką išsitraukem. Tad žinosi, ka jau esat atvyki ọnt numu.“
Jo, jo, tap, jo, jo, žinā. Tas durnelis jo toliaus. Pri toki miška sutink, vadinas... Pri to miška, vadinas, vilks čiupt iš po... čiupt, arkli papiaun.
Ta ọns ba arkleli.
– Kur jojei?– tas vilks užklaus tatā to beproteli.
Sako:
– Vilkeli nabageli,– sako,– genoms,– sako,– toki i toki paukšti. Mūsų... mūsų jis sodna, auksinė vobelie, – sako, – pradėji vogti vobūlius.
– Gerai. Sėsk ant mane, – i nulakina.
Nulakin. Jis... tas vilkas pasaki... tas vilkas pasaki:
– Eisi tinai į stalni. Stalnis yr labai gražus: išdažytas, stikla. Ir yr, vadinas, sidabrini klietka i to klietko paukštis. Naimk tos klietkos, imk paukštį. I neškis.
Tap i paklaus. Pasko jis išejo lauku, jis mano: „Kaip čia būs. Aš ba klietkas nepasiimsiu, palėks.“
Ọns ein vėl tos klietkas pasiimti. Klietkeli is jem, klietka sužvang, sargai capt, už apykaklis anū i temp. Temp prī karaliaus. Nuved prī karaliaus:
– Aha, tamsta vogei mano paukštį.
Tvarka.
– Iš kur esi?
Saka:
–Iš tą, iš tą karalystē, visū garsingoji karaliaus sūnus, – sako.
– Aha, – sako, – Tamsta visų garsingoji karaliaus sūnus i tamsta gal ēt vogti? Apgarsinsem, – saka, – visam pasauliuˇ, – saka, – nabibūsi garsinguoju karaliu.
Gerai. Jis tūjau... Tas karalius saka tam vaikinui, tam karalaitiuˇ, sako:
– Je, – sako, – tamsta parneši, pavogsi iš tą, iš tą karalystę auksini arkliuka, tad tamstā atiduosiu tū paukšti.
Vo tas vilkelis nabagelis jau už lunga jau lauki, ka tēp ilgā jis užtruko. Vo tas vilkelis jau žina, ka ọns jau papọuli.
Tvarka. Gerai. Prižadėji.
Išein.
– Kur tēp užtrukā? – tas vilkelis saka.
– Vilkeli nabageli, neklausiau tamstos, vadinas žodžių...
– Aha, kap aš sakiau, tāp i reikėji klausyti.
Je.
– Sėsk ọnt mọni..
Nujo. Nujo, žinā... Ein ọns, ein vėleis i tų stalni. Tam stalniuj... tam stalniuj ọns jau y, – papasako tas vilkelis.
– Įēsi į stalni, – saka, – paimk už kartius arkliukuv, vo tinai būs kamanas pakabintas. Naimk tų kamanų. – Sako, – jē tas kamanas paimsi, sužvangės, i vėl pagaus tamsta.
– Gera, – ọnts jau paklausa jo.
Paklausa. Įēt į tū stalniu. Vėlēs anų tēp pat įsivedi iš karta. Mislī: „Kāp aš nulaikysiu“. Jis ēs tas kamanas paimti. I vėl anū sugaun.
O jau vilkelis žina, ka jau tēp bus anam. Tvarka.
Išein. Kaip tad nuved namo anū pi karaliaus i pasako taip:
– Garsingoji karaliaus sūnus.
– Aha, vo tamsta gali ēt vogti! Apgarsinsem, – saka, – visam pasauliuˇ, nabibūsi garsinguoju karaliu.
Vo tas vilkelis jau žina... Gerai...
Nu tad i paleid. Paleid... sako:
– Iš tą, iš tą karalystę pavogti pana. Toki i toki pana, vadinas, cidabrini, graži. Pavok, – saka, – atiduosiu tau arkli.
Tvarka yr, prižad... i paleid.
Išein lauku... Išein lauku, vilks jau lauk.
– Nu, kodėl tėik ilgai užtrukai?
– Vilkeli nabageli, – sako, – nepaklausiau tamstos žodželi.
Saka:
– Ką pasaki?
– Iš tą, iš tą karalystę tin i tin pavogti pana.
Gerai. Ta tūjau vadinas:
– Sėsk ant mani.
Ka lakin beržu galūnems, kāp tiktā.. beržu galūnis linkst, ka lakin anū. Įsikibis į tus plaukus laikos jis.
Jau tas vilkas neblēd prī tā panā amin báiti. Jau ta pana išein į sodnuka pasivākščioti, kniguti skaita, vo tas vilkas pasiverti į tokį karalaitį gražį. Jis, vadinasi, pro tūs kvietkutis i žiūr į tuˇ pana, ka ta pana vākščioji, vākščioji, užsisėda, vadinasi, ọnt sūluka i skaita kninguti. Tas tiktās tus lapelius pravertis i žiūr. Ta pana pastebėji. Trinkt – i vėl ọns pasislėpi.
Antrą kartą vėl skaita knigutis i vėl pastebėji. Ta pana atsikėli nu suluka, ein, ein pirmyn... Oi!.. Toks gražus berniukas, amin... karalaitis. Patika, patika anan. Tas vilkas patiko. Tas berniuks patiko tan panā, susišnekėji, anoudu ant ton soˇluka. Tiktā šnekas, šnekas... Tikta vilkas žibt, vilku pasiverti, tą paną ọnt viršaus, par tora, aida. Vo tam berniukuˇ pasaki:
– Vilkeli, nabageli, kur tu palikai?! – paminavok. Aš būsiu arti.
Jau tur pana... Jau tur pana... Tvarka. Tur pana... Tāp tujau, žinā, ved jau, jau ved tų pana už to arkliuka atiduoti. Jē. Tūjau tan... tan pana palika tam berniukuˇ paliko tan pana ọnt keli...
– Napabėgsi niekur, – saka... tas vilkas tā panèlē pasaki. – Napabėgsi niekur... – Saka. – būk vietoj.
Tai tūjau ved, vadinas, ton pana, tā. Vo tas vilkas vėl pasiverti gražiausi pana karalaiti. A patinki tam karaliuˇ i to karalius tīms sūnams patink ta tatā sidabrini pana. Jē, i atiduod ton arkliuka. Atiduod tu arkliuką... su visọms tọms kamanoms atiduod. Išsived.
Tvarko. Tas vilkas pasivertis į to arkli. Ryta meta jau tas karalaitis viens pasibalnoji jau tū tatā arkliuka, išjoja. I saka:
– Jodekiton...
Saka:
– Atrasiu.
Pasibalnoji. Tiktā išjo po laukus pajodinėti, žinā, tas tiktāa vilks tiktā niūrkt, niūrkt, niūrkt, niūrk, į sako... . Tas tiktā nu balna čiurkt...
Vilkas pastoji vilkas. Iš to arkli vilkas pastoji. Tas vilks nubėg tinai, – jau tur... pana i arkli jau tur... A je?!..
Dabar reik... dabar reik vesti už tų paukšti tų arkli atiduoti tinai. Vėlei ait tas, vadinas, pasivertis vilkas, vėleis gražiausis, gražiausis, vadinas, gražiausiu pasiverti i nuved. Už tų paukšti, jē, tų pana. Gražiausi pana vėlēs yr, amin, tata, auksini... Gražiausi pana. Tvarka. Nu, sako:.. Atiduod tų paukštį su visu klietku tam berniuku... Jau viskų tur... Ga pasko ain anodu. Vo tas vilkas vėl, pana yr, sako:
– Dovanokit, – saka, – šveisybi karaliaus, – saka, – dovenokit, – saka. – Išleiskit mani į sodneli pasivaikščioti.
Ana kninga pasiémusi.
– Reik tamstoms tarnų, – saka, – patarnauti.
– Ne, – sako, – nieko nereikia man,– sako,– nieko nareikia, – sako. – Tad ... Aš noriu pamislyti aplē sava tėvelius... Aplē sava tėvelius noriu pamislyti...
Nu i paleid. Tas vilkutis ein ein... pana, o vilkas ans yr pasivertis. Tiktā, vadinas, ans išėji tiktā, vadinas, ans vākščio, vākščio. Tiktā ons pasiverti jau į vilka, plykt par toreli. I ọns i nubiega tinai. Jau yr paukštis, pana i arkli tọr.
Tad tas berniukas... ta pana joja ọnt arkli, vo tas berniukas joja ọnt vilku ir klietka turi, i paukšti tọr to klietkuo... visa. I parjoja namuo, viską... Vot, paruoda karaliú:
– Šitā! Viskas yr!
Gerai. Tad tūjau tas karalius vadinas, su tu panu atiduod pusi karalystis,– ženykivos. Anūdu apsižanėji, gyvena labai turtingai... I pasko tas vilkas sako:
– Gerai, aš tamstoms tarnavau, – sako, tam berniuku sako tas vilkas, – aš tamstā tarnavau, – sako, –dabar aš tamstoms užduosiu uždavinius vėleis nu savis. Ta mergaiti, karalaiti...– sako...
– Ne,ne! – sako. – Kad, – sako...– Palūkėk, – sako dar nū manis, – sako, – nagavā uždavinius... Kad , – sako...
– Nu, nu! Prašau duok, prašau duok, – tas vilkas.
Ištrauk iš savo galvytis viena plauka i tas plaukas tēp pusi mītere ilguma... Jis sako:
– Padaryk, – tāp ans saka, – padaryk šešių mīteriu ilguma ka būtų tas plaukas... Nu tai... A išteksi...
Ku tu ištinsi pusi mītere. Ọns... tas vilkas temp – tūkšt... par pusiau riš – jau vė trumpesnis. Tad ka ọns ajo... užlaužė... užlaužė ọns, vadinas, oudega, ka ọns ēji i nāji. I tēp, vadinas,...
I bọva vestuvis, i aš buvau vestuvės. Kepalukeli turiejau sviesta, batelius turiejau stiklinelis, šokau, dainiavau, gėriau. Iš tos šilumos man tas stiklinelis sutirpo, stiklinelē susimuši, i palikau basoms kojelėms. I visa daineli.

PATEIKĖJAS: Antanas Paulikas Įrašymo metu pateikėjas buvo 67 m. a.

FIKSUOTOJAS: Stasys Skrodenis Įrašė pasaką, transkribavo tekstą.

FIKSAVIMO METAI: 1961

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Kretinga, m., , Kretingos r. sav., Klaipėdos apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Kretingos mst.

SAUGOMA:
LTR (Lietuvių tautosakos rankraštynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute) | 3471, Nr. 35

SAUGOMA:
LTRF (Lietuvių tautosakos rankraštyno fonoteka Lietuvių literatūros ir tautosakos institute) | mg. 206, Nr. 9

PASTABOS: Tekstas surinktas iš rankraščio, stengiantis nieko nekeisti.

Spausdinti

Atgal