ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=929&FId=2001&back=home

PAVADINIMAS: Tekstas originalas. Pasaka [Dziedo duktės gyvenimas su pamote]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Originali fiksacija

TEKSTINIS TURINYS:
Dziedo duktės gyvenimas su pamote

Buvo dziedas ir boba. Ir buvo dziedo duktė ir bobos duktė. Boba davė dziedo dukteriai kuodelį ir karvės ganyc nuvarė. Sakė, kad suverpt ir apsmest, ir išaust, ir išbalcint riecimų, sumatot ir namo parnešt. Ana nuvej, verpia ir verkia. Karvelė ataj pas jų, sako:
– Ko, mergela, verki?
– Nugi,– sako,– man močiaka va davė kuodelį, kad suverptau, ir išaustau, ir išbalcintau ir namo riecimų parneštau.
– Nu,– sako,– paieškok mani, tai aš tau padėsiu.
Ana jų paieškoj. Ana jai suverpė linus, apmetė, išaudė, išbalcino, sumatoj rieciman ir parnešė. Nu toj pagalvoj, kap tai ana padarė. Kitą kart davė ir vė tokį kuodelį ir sakė:
– Parnešk riecimų.
Ir išsiuntė savo dukterį pilnioc. Ataj karvelė, o toj verpia ir verkia. Karvelė ataj ir sako:
– Ko tu verki, mergela?
– Nugi va močiaka man ir vė kuodelį davė teipo, kad riecimų parneštau.
– Nu,– sako,– paieškok mani, tai aš tau padėsiu.
– Tai kad,– sako,– va išsiuntė savo dukterį pilnioc, su vienu akiu.
– Nu mes jai,– sako,– pagiedosim, tai ana užmigs.
Nu sako:
– Užmik, užmik, akela,
Užmik, užmik, akela.
Užmigo. Ana pajieškojo jų. O toj lymšč suverpė, lymšč apmetė, lymšč išaudė, lymšč išbalcino, lymšč sumatojo rieciman parnešė. Nu paklausė, kap ana veikė. Sako:
– Ti kū paburbėjo, ir aš ažumigau.
Nu tai tadu davė tračių kuodelį ir sakė, parnešk teipogi. Ir su dzviem akimi nusiuntė dukterį. Toj, sako,– jau ataj karvelė.
– Ko tu verki,mergela?
– Nu,– sako,– va man ir vė kuodelį davė, kad aš riecimų parneštau.
– Nu,– sako,– paieškok, tai aš tau padėsiu.
Sako:
– Kad jau va dzviem akimi išsiuntė pilnioc.
– Nu mes jai pagiedosim, tai ana ažumigs. Ažmik, viena akela, ažmik kita akela.
Tuoj užmigo. Ana paieškoj. Lymšč suverpė, lymšč išaudė, lymšč, išbalcino, lymšč sumatoj rieciman ir parnešė.
– Nu kap, supilniojai?
– Man ti kū paburbėjo, ir ažumigau.
Ana išsiuntė tadu su trimi akimi. Ir įdavė kuodelį. Toj išej ir verkia, verpia ir verkia.
– Nu ko, mergela, verki?
– Nu va ir vė kuodelį davė teipogi, kad riecimų parneštau.
– Paieškok man, tai aš tau padėsiu.
– Kad ir vė gi išajo va pilnioc.
– Nieko, mes pagiedosim, ana ažumigs. Ažmik, viena akela, ažmik, kita akela.
O tracai nepagiedoj, ta neužmigo. Ir ragėj visa. Ana lymšč suverpė, lymšč apmetė, lymšč išaudė, lymšč išbalcino, lymšč sumatojo rieciman ir parnešė.
– Nu ir kū? Kap ana padarė?
– Nu,– sako,– aš ragėjau vienu akiu, kū karvė jai tū padari.
Nu piauc toj karvė. Nu sako mergelė:
– Aš aisiu koc palaidzysiu dar jų.
– Nu eik.
Ana nuvej, apsikabino ir verkia.
– Ko tu, mergela, verki?
– Nugi tavi jau piaus, už tai, kad tu man audei.
– Nu nieko. Cik tu žarnas mano išdarysi sėklų obuolių ir žiedų. Paimk. Ir padėsi vienon šalin vartų žiedų, kiton šalėn tų sėklų. Ir bus tau obelis ir šulinys.
Nu teipo ir padarė. Tū karvį papiovė. Ana išdarinėjo tas žarnas. O toj jau ragana sako:
– Mano duktė neku išdarinėja.
Nu o dziedas sako:
– Nieku sau išdarinėja ir toj.
Nu ana išdarė, rado tų sėklų obuolio, rado ir tų žiedų. Ana padėjo vienon šalin vartų žiedų, kiton obelį. Išaugo obelis ir šulnys vyno, šulnys ir vynavi obuoliai. Nu ir važiavo pnas. Kvepia labai ta obelis, kvepia tas vynas. Anas atojo pirkion ir davė kubkelį mergomi: vienai ir kitai.
– Kas man atneš to vyno iš šulnio, kas man obuolių atneš, tai ženysiuos su tuoj.
Nuvej viedzmos duktė, siekė, siekė nepasiekė nieko – šulnys eina apačion, obelis keliasi viršun. Potam nuvejo toj, ir toj atnešė.
Užmiršau. Kap ponas atvažau tas, tai boba pavertė dziedo dukterį po loviu, o savų parėdė, pasodzino. Anas davė kubkelį, nuvej ana, siekė to vyno, siekė to obuolio, niekaip ana nepasiekė. O gaidys giedoj vis tep:
– Kakariekū, dziedo duktė po loviu,
Kakariekū, dziedo duktė po loviu.
Viedzma varinėja:
– Akš kad tau vanagas, kū tu cia viščiavoji.
O anys suprato, ponas ir tarnas tas. Sako:
– Laiskit ty iš po lovio, kas ty yr.
– Ty nieko nėra, ai tai bus admina jau, lauko adlė toj, atolaidzis bus.
Gaidys ir vė gieda:
– Kakariekū, dziedo duktė po loviu.
Nuvej atvertė dziedas tų lovį, až jo duktė tinai. Nu tada tas ponas davė dukteriai kubkelį:
– Atnešk man vyno ir atnešk man obuolį
Toj nuvej, atnešė visa. Nu ir ponas tas jų paėmė nusvežė. Apsiženijo. O ty pas jį buvo teipaca viedzma su dukteriu. Ana buvo buvo ty su jais ir turėj sūnų. O pono nebuvo namie. Toj viedzma ėmė iškasė kamaroj duobį po slanksčiu i pripylė žarijų ir jai pasakė:
– Eik, mergela, nusprausk po tam vaiki.
Toj kap ajo, ėmė ingriuvo ir apdegė. Ir apsivertė paukšti ir išbėgo medzin. O ana tų vaikų pakišė savo dukteriai, inlipdė molines cicas ir jau žindza ir valgina. O vaikas rėkia, o neima. Anys nešioj, nešioj, neturi ko jam duocie, anas rėkia. Porabkas sako:
– Eik šy, aš panešiosiu.
Davė jam. Anas nusnešė ažu kluono ir sau:
– Kriska, Kriska,
Sūnus verkia,
Sūnus verkia,
Valgyc prašo.
– Tai aš bėgu,
Tai aš skrendu,
Pieskas kojelas
Pajėdė,
Rasa akis
Ažulėj.
Nu atbėgo ana, paėmė tų vaikų, pažindė.
– Nu kap mano ty šulnėlis, kap mano ty obelėlė?
– Niekas be tavis nepasims.
Pažindė tų vaikų, atdavė ir vė nubėgo medzin. Anas parsinešė, vaikas miega cielu dzien pavalgis. Kap prasirėks ir vė vaikas, kap usimanė valgyc, kap prasirėks. Toj viedzmia molines cices jam duoda, anas niema. Porabkas sako:
– Eik šy, aš ir vėl išsinešiu.
–A tu tynai žebom pripenėji, privalgini ir tadu anas cyli.
– Nu,– dziedas sako,– duokit, nu nekui pasnešioja.
Anas išsinešė ažu kulono ir vė:
– Kriska, Kriska,
Sūnus verkia,
Sūnus verkia,
Valgyc prašo.
– Tai aš bėgu,
Tai aš skrendu,
Pieskas kojelas nuėdė,
Rasa akis ažulėj.
Atbėgo, paėmė tų vaikų, pažindė.
– Nu kap mano tasai sodnas, kap mano šulinys?
– Niekas be tavy nepasems.
Nu paėmė pavalgino vaikų, apsivertė ir nubėgo. Anas parsinešė, vaikas vė miega pavalgis. Praaj dziena, kap prasirėks vaikas, kap prasirėks valgyc. Viedzma tas molines cices jam duoda, neima nieko, rėkia.
Porabkas sako:
– Eik šy ir vėl išsinešiu.
– A tu ty žebom pripenėji ir anas cyli, tad nereikia. O ponas sako:
–Duok, nekui nešas.
Nu paėmė anas nusnešė, o ponas iš paskui nuvej. Anas ažu kluono ažejo:
– Kriska, Kriska,
Sūnus verkia,
Sūnus verkia,
Valgyc prašo.
– Tai aš bėgu,
Tai aš skrendu,
Pieska kojelas pajėdė,
Rasa akis ažulėj.
Atbėgo, paėmė vaikų, pažindė. Stov ažu pecių to porabko ponas pasikavojis.
– Nu kap mano tynai šulnelis, kap mano ty obelaitė?
– Niekas be tavy nepasems.
Nu ana cik vaikų jam aduodzinėj, ponas ažu jos – pagavo ir permetė per vienų pecį, per kitų, per galvų, ir stojosi mergelė vėliai. Ir paėmi pacys vaikų, parsinešė namo, tų mergeli parsivedė. Tadu tų viedzmų an gelažinių akėčių, pakinkė šešis arklius ir palaidė laukan. Ir raznešioj, dar cik blizga kaulai po sniegų.

VAIZDO / GARSO DUOMENYS:
Pasaka [Dziedo duktės gyvenimas su pamote]

PATEIKĖJAS: Marija Povilaitienė Įrašymo metu pateikėja buvo 67 m. a.

FIKSUOTOJAS: Klimas Viščinis Įrašė pasaką, transkribavo tekstą.

FIKSAVIMO METAI: 1962

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ramoškos, k., Dieveniškių sen., Šalčininkų r. sav., Vilniaus apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ramoškų k., Dieveniškių apyl., Šalčinikų raj.

SAUGOMA:
LTR (Lietuvių tautosakos rankraštynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute) | 3809, Nr. 28

SAUGOMA:
LTRF (Lietuvių tautosakos rankraštyno fonoteka Lietuvių literatūros ir tautosakos institute) | mg. 262, Nr. 10

PASTABOS: Tekstas surinktas iš rankraščio, stengiantis nieko nekeisti.

Spausdinti

Atgal