Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Tautosaka

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=94&FId=106&back=home

PAVADINIMAS: 1981 m. publikacija

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
L. Ivinskio korespondento rankraštis 1851

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
[ŽMOGAUS IMTYNĖS SU VELNIU]

Žmogus, pokaičio laike atsisėdęs pas ežerą*, vijo sau apvaras. Velnias, paežeriais vaikščiodamas, ančtiko besėdintį ir paklausė:
– Ką tu čia dirbi?
Šis atsakė:
– Apvaras veju, žadu tą ežerą užraukti.
– Susimildamas, nerauk! – tarė velnias. – Jug čia mano senis tėvas gyvena.
– O ką duosi? – užmetė anam žmogus. – Jei pripilsi kepalušą piningų – gerai, aš nerauksiu.
Velnias nubėgo tujaus atnešti geidamųjų piningų. Žmogus tuo tarpu greitai iškasė duobę, ančdėjo kepalušą ir dugną jo prapjovė. Velnias atnešęs iškratė visą maišą, bet piningų matytis nebuvo – kiaurai išėjo. Reikėjo anam antrą kartą eiti. Antrą maišą atnešęs, vėl iškratė – ir vėl nėko kepaluše nebuvo. Supykęs žmogus subarė jį:
– Ar tu, – sako, – apgaudinėti čia atėjai?! Kratai, pilstai – ir vis nėko nėra. Jug aš tau ne kūdikis!
Velnias norėdamas nenorėdamas turėjo dar eiti trečią atnešti. Tą kad iškratė, vos lig viršaus pripylė. Tuočės džiaugdamos nubėgo pas senį tėvą savo pasigirti, jog jį išvadavo. Senis, daugiau proto turįs, suprato, jog žemaitis apgavo jį. Išpeizojo už tat sūnų ir liepė tujaus eiti atimti piningus. Bet žemaitis jau nebeprisileido – pasitiekė švęsto vandens ir tuočės drąsiai pradėjo šnekėti:
– Nelįsk, biese! Aš tau akis išplikysiu, o tavo tėvą su visu jo ežeru ugnimi sudeginsiu!
Kipšas neklausė ir norėjo gvaltu išveržti. Žmogus, pamirkęs vatą švęstame vandeny, kaip pils anam už akių, tad tas nežinojo kur pulti! Šnirpšdamas nulėkė, apsiskundė tėvui, jog nėko veikti negalįs, ir pasakė, jog žmogus supykęs žada sudeginti visą ežerą. Senis, ne vienos dienos vabalas, žinojo, kas tai do pirtis, dėl to nusišypsojęs pasakė:
– Eikitav pasigrumkiatav šiaip: kurs kurį apgalėsite, to bus piningai.
Žmogus nepriėmė ristynių:
– Ką turiam, – sako, – žudytis patys – eikiam verčiaus i tą šit būrį kiaulių: kurs daugiau išmesiam par tvorą, tegul to bus piningai.
Velnias prisiėmė, ir nuėjo abudu. Pakol žmogus, nutvėręs sudžiūvusiąją, pačią blogąją kiaulę, išrito par tvorą, jau velnias, ant vietos stovėdamas, visas kaip užkulus išlaidė. Išmetęs paskutiniąją, antsikvempė ant tvoros ir veizdi, kiek kuris išmetė.
– O kaip tu rokuoji? – paklausė žmogus. – Ar tu įžymėjai savąsias?
Velnias atsakė:
– Ne.
– Tad veršis esi. Aš savąsias įžymėjau – kožnai vienai sumezgiau uodegas, kad su tavomis nesumištų. Rokuokiam gi dabar!
Kad pradėjo rokuoti, – kiaulės gerai užlaikomos, visos turėjo suraitytas uodegas, kaip jo sumegztas, o viena tiktai, nusususi ir pati blogoji, turėjo kaip stimberį nuleidusi ir toji pri šalies velnio tepaliko.
Velnias pragriežęs be nėko nuėjo pas tėvą. Tėvas suprato ir dėl to liepė naujas lažybas padaryti. Netoli ežero stovėjo kumelė – kurs greičiaus apneštų ją aplink ežerą, tas turėjo viršų apturėti. Velnias, pirmasiai pagavęs ant pečių, vilko kaip galėdamas. Noris priilso ir prisistenėjo, vienokiai apnešė. Žmogus juokės iš tokios jo galės.
– Aš, – sako, – ne tiktai užsidėjęs ant pečių, bet tarp kojų įsispraudęs kaip kūdikį, greičiaus dar apnešti galiu.
Tą pasakęs, šoko ant kumelės, apžergė ir, besistebiant anam, tujaus visa ežerą apjojo be jokio tąsymos ir vargo.
Velnias, matydamas pargalėtu, susigėdo ir paėjo šalin. Po valandos vėl sugrįžo: įmokė aną tėvas, kad eitų badytis. Žmogus nebėgo nu to, pasitaisė tiktai gerą iešmą, o velnias paėmė trišakę. Sustojo aniedu viens vienoj pusėj, antras – antroj pusėj karklyno ir pradėjo badytis: velnias kai dūrė, vis užkliuvo, par karklyną nėko padaryti žmogui negalėjo, o žmogus tuo tarpu visą anam papilvę subadė. Vargšas nebiškentėdamas pabėgo ir susirietęs skundės tėvui, jog lažybos širdį jo paėdė, jog tąsytis su žmogu nebenori – teryžtas anasai su savo piningais ir su visu kuomi. Tėvas neklausė dar tų išsikalbinėjimų, liepė paskutinį kartą eiti galuotis su žmogu.
– Kurs kurį prašauksite, – sako, – pri to jau paliks piningai.
Žmogus, kaip žinodamas, pasitiekė laiku, ko reikėjo, pasiėmė gerą kūjį ir po skverno sau pakišo. Kad sustojo šaukti, kipšui pirma reikėjo balsą savo parodyti. Sušuko bjaurybė, kaip iš dešimties armotų būtų šovęs: žemė sudrebėjo, lapai nu medžių nubyrėjo.
– Dabar tau reikia šaukti, – pasakė žmogui.
– Gerai, bet tu, biese, užsimerk: jau kad aš šauksiu, tad tau ir akys išsprogs!
Kipšas paklausė ir užsimerkė. Žmogus tuo tarpu kaip šaus anam į kaktą su kūju – tad tam ir smagenūse subildėjo ir dvyleka bažnyčių pasirodė.
– O te tau su žemaičiu lažintis! O ką, – pasakė žmogus, – ar ne mano piningai?
– Dėku tau, prieteliau, dėku už tavo gerą širdį. Iš tikro, kad būtumei neparsergėjęs ir neliepęs užsimerkti, be juoko būtų akys išsprogusios! Eisiu pas tėvą, pasakysiu, idant su stipresniu nėkados nesigrumti ir lažybų nedaryti.
Dėku dievui, žemaičiui to ir reikėjo.

*pas ežerą – renkraščio išnašoje patikslinta: „pas Platelių ežerą“.

FIKSUOTOJAS: L.Ivinskio korespondentas

FIKSAVIMO METAI: 1851

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Telšiai, m., , Telšių r. sav., Telšių apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Telsze

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 33-35, Nr. 1

PASTABOS:

Spausdinti

Atgal