Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tautosakos archyvo fonduose yra saugomi 22 vaškiniai voleliai, kuriuos Jonas Basanavičius fonografu įrašė 1909–1912 metais. Juose užfiksuota 40 lietuvių liaudies dainų. Pirmuosius Lietuvoje garso įrašus fonografu 1908–1909 metais padarė Eduardas Volteris. Sekdamas jo pavyzdžiu ir matydamas būtinybę įsigyti šį gana brangų aparatą, 1909 m. spalio 4 d. grįždamas iš sanatorijos Franzensbade (Čekija) J. Basanavičius užsuko į Berlyną. Ten iš Edisono fonografų draugijos jis nupirko ir Lietuvių mokslo draugijai padovanojo fonografo aparatą. Kaip skelbia J. Basanavičiaus autobiografiniai užrašai „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligų istorija. 1851–1922 m.“, pirmieji įrašai (15–21 voleliai) jo padaryti lapkričio 4 dieną, viešint pas bičiulį kunigą Motiejų Gustaitį Zagrados dvare (dabar Jonučių II kaimas, Garliavos apyl., Kauno r.). Čia J. Basanavičius užrašė 17 dainų, iš kurių yra išlikusios tik šešios. Manoma, kad dalis jo įrašytų vaškinių volelių dingo kraustant Lietuvių mokslo draugijos turtą. Zagrados dvare dainavo P. Gustaitienė, K. Gustaitytė ir O. Šustauskaitė. Tomis dienomis J. Basanavičius keletą dainų užrašė ir iš Anastazijos Katiliauskaitės bei Elzbietos Vyšniauskaitės. Pastarąją pateikėją jis buvo aptikęs dar prieš pusmetį, 1909 m. balandžio16 d. lankydamasis per Velykas pas savo draugą vaistininką Kazį Aglinską. Vaikščiodamas po Garliavos apylinkes, gretimame Mozūriškių kaime jis ir sutiko E. Vyšniauskaitę, iš kurios užrašė nemažą pluoštą dainų. Jos yra skelbtos viename iš „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ leidinių „Įvairi tautosaka iš rinkinių“. Dar kartą į Mozūriškius J. Basanavičius atvyko lapkričio mėnesį jau su fonografo aparatu ir iš šios dainininkės įrašė septynias dainas. Lietuvių tautosakos archyve yra saugomos trys dainos, kurias E. Vyšniauskaitė padainavo kartu su A. Katiliauskaite. Dar dvylika dainų (22–28 voleliai) 1909 metais užrašyta Raseinių, Telšių, Kaišiadorių bei Vilniaus apskrityse. Pagal išlikusį dainų sąrašą šias dainas, kaip spėjama, taip pat užrašė J. Basanavičius. Tačiau minėtuose autobiografiniuose užrašuose nėra jokių užuominų, kad jis būtų lankęsis tose vietovėse ir rinkęs tautosaką. Gali būti, kad šie garso įrašai yra daryti ne J. Basanavičiaus, o kitų Lietuvių mokslo draugijos narių. Vėliau keletą metų iš eilės J. Basanavičius tautosakos neužrašinėjo. Tik 1912 metų pabaigoje, kelias dienas viešėdamas pas savo draugą Česnulevičių Dziegciorių kaime (dabar Mielupiai), iš seserų Paulinos ir Marijonos Kuodyčių bei Marijonos Zabarauskienės užrašė daugiau kaip dvidešimt dainų (29–35, 56, 58 voleliai). Kiek žinoma, tai paskutiniai J. Basanavičiaus įrašai, padaryti fonografu. Beveik šimtą metų apipeliję, sudužę vaškiniai voleliai išgulėjo archyvo lentynose neklausomi. Atsiradus galimybei, 2006 m. į Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą buvo pakviestas Vienos fonogramų archyvo senųjų įrašų specialistas Franzas Lechleitneris. Senuosius volelius jis restauravo ir perrašė į skaitmenines laikmenas. Didesnė dalis J. Basanavičiaus fonografu įrašytų garso įrašų yra prastos kokybės. Dėl didelio triukšmo ir neaiškiai girdimų dainos žodžių juos klausytis sudėtinga. Tačiau žinant, kad tai vieni pirmųjų autentiškų garso įrašų Lietuvoje, blogas garsas nesumenkina didžiulės jų vertės. Šiandien visos J. Basanavičiaus fonografu užrašytos dainos yra prieinamos kiekvienam norinčiajam iš arčiau susipažinti su senąja lietuvių dainuojamąja tradicija. Andželika Jakubynienė