os objektas


PAVADINIMAS:

PRIKLAUSO DUOMENŲ RINKINIUI: Virvelinės keramikos kultūros paminklai

ANOTACIJA:

TURINYS:

VAIZDO/GARSO DUOMENYS:

SUKŪRIMO APLINKYBĖS:

OBJEKTAS SAUGOMAS:

MOKSLINIS KOMENTARAS Virvelinės keramikos kultūra buvo paplitusi nuo Olandijos vakaruose iki Volgos ir Komos tarpupio rytuose. Nuo Šveicarijos pietuose iki Suomijos Baltijos jūros pakrantės šiaurėje. Ši kultūra susideda iš kelių lokalinių grupių, kurios dažniausiai vertinamos kaip atskiros archeologinės kultūros, pasižyminčios savitais bruožais. Baltijos šalių ir Suomijos paminklai jungiami į Rytų Pabaltijo Virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūrą. Jai būdingi nedideli pavieniai kapinynai, pavieniai kapai, gyvenviečių pėdsakai. Vidurio Europos ir Lenkijos grupės. Būdingi pilkapiai ir labai mažai gyvenviečių. Krokuvos – Sandomiro grupė. Pasižymi kapais nišose, išraustose duobėse sienoje. Gyvenviečių nežinoma. Padneprės kultūra. Karpatų ir Dnestro aukštupio grupė. Pavienių kapų kultūra. Yverdono kultūra Šveicarijoje. Rytinė grupė – Fatjanovo ir Balanovo kultūros. Šias grupes į vieną bendriją jungia palaidojimai, turintys panašų įkapių komplektą: laivinį kovos kirvį, titnaginį įtveriamą kirvelį, dideles titnagines skeltes-peilius, molinius indus. Didžioji dauguma virvelininkų palaidota suriestoje padėtyje ant šono. Antropologai teigia, kad jų palaikai pasižymi ir savitais rasiniais požymiais: masyviu skeletu, aukštesniu ūgiu, kaukolės dolichokranija. Svarbus šios kultūros bruožas – daugelyje paplitimo regionų visiškai nežinomos gyvenvietės. Tikėtina, kad virvelininkai gyveno trumpalaikėse stovyklose, laikinuose išardomuose būstuose (jurtose). Archeologams beveik neįmanoma jų rasti. Ilgalaikės gyvenvietės žinomos tik Šveicarijoje prie ežerų ir vėlyvajame Skandinavijos pavienių kapų kultūros etape, taip pat Pamarių kultūroje. Nemažai virvelininkų gyvenviečių keramikos rasta rytų Pabaltijyje. Dažniausiai tai nedideli kompleksai, susimaišę su kitų laikotarpių medžiaga. Virvelininkų visuomenės ūkio modelis – klajoklinė gyvulininkystė. Tokia ūkio specifika nulėmė sėslių gyvenviečių nebuvimą ir ginkluoto vyro kapą (kario/piemens). Daugiausia išliko vyrų kapų. Moterų kapų dažniau randama didesniuose kapinynuose, tuo tarpu vaikų kapų beveik nepasitaiko. Vyrai laidojami ant dešinio šono, moterys ant kairiojo – šios taisyklės išimčių beveik nėra. Manoma, kad tokie laidojimo papročiai atspindi socialinę virvelininkų visuomenės struktūrą, kurioje vyro vaidmuo buvo labai svarbus. Yra nemažai regionų, tarp jų ir dabartinė Lietuvos teritorija, kuriuose aptikta sėslių virvelininkų gyvenviečių pėdsakų. Šį reiškinį galima aiškinti gana įvairiai. Klajoklinės gyvulininkystės ūkio modelis nelabai tinka Šiaurės Europos miškų zonai. Dalis virvelininkų bendruomenių dėl nepalankių gamtinių sąlygų buvo priverstos atsisakyti savo tradicinio gyvenimo būdo ir pereiti prie kitokios veiklos. Sėslių virvelininkų gyvenviečių atsiradimas – tai pirmiausia ūkinės veiklos pakeitimo rezultatas. Virvelininkų indai pasižymi gana pastoviomis pagrindinėmis formomis, būdingomis daugeliui kultūrinių grupių. Gana vienoda ornamentika, pasikartojanti geografiškai toli vienas nuo kito aptiktuose induose.

CHRONOLOGIJA: Neolitas (vėlyvasis)

PASTABOS:

SUSIJĘ OBJEKTAI ARUODUOSE:
Indoeuropiečiai
Gyvakarų kapinynas (Kupiškio r.)

INTERNETO NUORODOS:

Spausdinti

Atgal