|
Archeologijos objektas PAVADINIMAS: Kernavės Žemutinis miestas PRIKLAUSO DUOMENŲ RINKINIUI: Kernavės archeologijos paminklų kompleksas ANOTACIJA: Tai žemumoje į pietus nuo Kernavės piliakalnių egzistavęs sodybų kompleksas, kurio liekanos dėl palankių gamtinių sąlygų ypač gerai išliko. Tyrinėjimai Žemutiniame mieste suteikė nepaprastai daug duomenų apie 1314 a. statybos technologijas, žmonių gyvenseną, amatus, prekybinius ryšius ir kt. TURINYS: VAIZDO/GARSO DUOMENYS: SUKŪRIMO APLINKYBĖS: OBJEKTAS SAUGOMAS: MOKSLINĖ KLASIFIKACIJA: ARCHEOLOGIJA | ARCHEOLOGINĖS VIETOS | GYVENAMOSIOS VIETOS | statinių kompleksai | GYVENVIETĖ | PILIAKALNIO PAPĖDĖS GYVENVIETĖ MOKSLINĖ KLASIFIKACIJA: ARCHEOLOGIJA | ARCHEOLOGINĖS VIETOS | GYVENAMOSIOS VIETOS | statinių kompleksai | SENOJO MIESTO VIETA MOKSLINĖ KLASIFIKACIJA: ARCHEOLOGIJA | Periodai ir kultūriniai regionai | VIDURAMŽIAI | ANKSTYVIEJI VIDURAMŽIAI | administraciniai regionai | LIETUVOS DIDŽIOJI KUNIGAIKŠTYSTĖ MOKSLINIS KOMENTARAS Žemutiniame mieste atsekami trys 12 a. pab. 14 a. kultūrinio sluoksnio horizontai. Menkiausiai išliko seniausio, pačia 12 a. pab. 13 a. pr. datuojamo horizonto likučiai. Didesnė dalis kultūrinio sluoksnio nuplauta potvynių metu, likę plotai stipriai suardyti dar viduramžiais. Šis sluoksnis labai plonas, jam priklauso medinio gatvės grindinio ir pintų tvorų likučiai, dalis žiestos keramikos. Atrodo, 13 a. pr. didelis Neries potvynis sugriovė čia stovėjusią neįtvirtintą gyvenvietę. Netrukus ji buvo atstatyta ir išaugo. Šiam horizontui priskiriami įvairūs labai gausūs radiniai, gatvių, tvorų ir pastatų liekanos. Horizontas datuojamas 13 a. pr. 14 a. antrąja puse. Šiuo metu Žemutiniame mieste buvo intensyviausiai gyvenama. 1365 m. antpuolio metu sudegė Kernavės pilis ir priešpiliai, Viršutiniojo miesto dalis Pilies kalne, bet Žemutinio miesto gaisras, atrodo, nesiekė. Vis dėl to Žemutinis miestas buvo keliems ar net keliolikai metų apleistas (tikriausiai žuvo arba pasitraukė didžioji dalis jo gyventojų). Per tą laiką susidarė apie 40 cm storio potvynių sąnašų sluoksnis. Vėl atstatytas Žemutinis miestas nebuvo taip intensyviai gyvenamas kaip anksčiau. Pastatų skaičius sumažėjo, tačiau nepakito gatvių tinklas, sodybų ribos. Daug pastatų buvo atstatyta tose pačiose vietose. Tai liudija, kad sugrįžo bent dalis senųjų gyventojų, ir jau 14 a. Kernavės mieste egzistavo tam tikra forma fiksuota žemės sklypų nuosavybė. 1390 m. miestas buvo apleistas, žemutinė jo dalis greitai užklota pavasarinio Neries potvynio nešmenų ir nuo piliakalnių pusės išplautos erozinės žemės sluoksnio, kuris ilgainiui pasiekė 11,5 m storį. Sunyko ir Viršutinis miestas. Daugiau miestas, kaip ir pilis bei priešpiliai, nebuvo atstatytas. Galbūt dalis likusių sienojų panaudota naujų pastatų statybai dabartinėje miestelio vietoje. MOKSLINIS KOMENTARAS Kernavės archeologijos paminklų kompleksas įsikūręs dešiniajame Neries upės krante. Plačiame (apie 0,5 km pločio) upės slėnyje, vadinamame Pajautos slėniu, pirmoje antsalpinėje terasoje buvo įvairialaikės gyvenvietės ir 13-14 a. Kernavės miesto žemutinė dalis. Antrosios it trečiosios terasų telikę pėdsakai. Ketvirtosios terasos pakraštyje piliakalniuose buvo įvairialaikės įtvirtintos ir neįtvirtintos gyvenvietės, pilaitės-slėptuvės, o vėliau Kernavės pilis ir aukštutinė miesto dalis Pilies kalno piliakalnyje bei į š. ir r. nuo Lizdeikos kalno. Dar toliau į r. buvo 13-14 a. Kernavės-Kriveikiškių kapinynas ir Žvalgakalnio piliakalnis. Piliakalnių komplekso teritorijoje gausu šaltinių. Ypač šaltiniuoti Pilies kalno piliakalnio šlaitai. Čia vietomis netgi susidariusios mažytės pelkutės. Tarp Lizdeikos kalno piliakalnio bei kitų piliakalnių Neries link teka Pajautos upelis, davęs vardą visai dešiniakrantei Neries slėnio atkarpai ties Kernave. Gamtinės sąlygos atskirose Pajautos slėnio dalyse skiriasi. Intensyviausiai nuo mezolito laikotarpio iki mūsų dienų gyvenama Neries pakrantėje, sausoje aukštumėlėje, kuri yra neaukšta poledyniniu laikotarpiu upės tėkmės sunešta smėlio ir žvyro sala tarp dabartinės Neries upės vagos ir buvusios senvagės vidurinėje Pajautos slėnio dalyje. Viena iš didžiausių gamtos sukeliamų problemų viduramžių Žemutinio miesto gyventojams buvo Neries potvyniai. Aiškūs viduramžiais vykusių potvynių pėdsakai atsekami iš liekanų, esančių šalia tvorų Žemutiniame mieste. Čia aptinkami nemaži suplauto smėlio ir šiaudų sluoksniai. Potvynių vandenys palenkdavo, laužydavo tvoras, kas ir pastebima archeologinių tyrimų metu. Neabejotina, kad potvyniai nuplovė dalį kultūrinio sluoksnio iš Neries pakrančių. Pavyzdžiui, žinoma, kad 1931 m. pavasario potvynis nuplovė apie 0,5 m storio sluoksnį Pajautos slėnio p. v. dalyje. Didesnė miesto dalis įsikūrė durpingoje senvagės vietoje. Iki šiol Pajautos slėnyje ryškūs užpelkėjusių plotų pėdsakai. Tad viduramžiais Žemutiniame mieste buvo gana drėgna, juolab kad slėnį pavasarį periodiškai užliedavo patvinusios Neries vandenys. Tarp atskirų kultūrinio sluoksnio horizontų pastebimi suplautinės žemės ir sąnašų sluoksniai. Apie gamtines sąlygas Pajautos slėnyje 13-14 a. daugiau informacijos suteikia palinologiniai (žiedadulkių) tyrimai. Gausiai randamos gysločių žiedadulkės liudija, kad slėnyje buvo suplūktos žemės plotų, daug takų. Būta ir visai sausų aikštelių, kuriose augo dobilai. Užpelkėjusiose plotuose (galbūt iš senvagės likučių ežerėliuose) gausiai vešėjo nendrės. Tikėtina, kad nendrynų būta ir Neries vagos įlankose. Labai nedaug medžių žiedadulkių, visiškai nėra miškams būdingų žolinių augalų, tačiau pasitaikė kultūrinių augalų žiedadulkių. Tai liudija, kad Pajautos slėnyje būta dirbamų laukų. Laukai buvo prižiūrimi, nepiktžolėti. Nebuvo ir didesnių daržų bei piktžolėmis apaugusių dykrų, nes piktžolių žiedadulkių beveik neaptikta. Žemutinio miesto pakraščiuose augo juodalksniai. Prie pirties (pastato 2) liekanų aptikta net jų kelmų. Ketvirtosios antsalpinės terasos šlaituose į v. nuo piliakalnių iki šiol auga šimtamečiai ąžuolai, dalis kurių tikriausiai mena ir viduramžius. Toliau į š. smėlėtose žemėse vyrauja pušynai ir mišrieji miškai, kuriuose pasitaiko pelkių, ežerėlių. Be abejo, panašus gamtovaizdis čia buvo ir praeityje. Šį tą galima pasakyti ir apie 11-14 a. klimatą. Laikotarpis tarp 1060 ir 1150 m. Lietuvoje buvo sausringas, sumažėjo pelkių plotai. 12 a. antrojoje pusėje klimatas tapo drėgnesnis. Pasibaigė nuo 8 a. trukęs šilto klimato laikotarpis, kurio metu, kaip teigiama, Lietuvoje buvo auginamos net vynuogės. 13 a. pradžioje būta šaltų žiemų. Amžiaus viduryje įsivyravo vėsios ir lietingos vasaros. Tai tęsėsi iki 14 a. vidurio. Vėliau didėjo žiemų ekstremumas pasitaikė itin šaltos ir itin šiltos žiemos. Kernaviškiams ypač daug nemalonumų pridarydavo staigūs pavasariniai atlydžiai, kurie ir sukeldavo jau minėtus potvynius. MOKSLINIS KOMENTARAS Pirklių iš Kernavės lankymąsi Rygoje 13 a. liudija to meto rašytiniai šaltiniai. Iš jų matyti, kad tuo metu kernaviškiai gabeno į Livoniją vašką vieną svarbiausių to meto Lietuvos eksporto prekių. Kernavės prekyvietės vieta nėra nustatyta, tačiau turbūt ji buvo smėlėtoje aukštumėlėje prie Neries, šalia Mitkiškių vienkiemio. Viduramžių kultūrinis sluoksnis čia visai suardytas, aptikti tik pavieniai radiniai, kurių nemaža dalis liudija čia vykusią prekybą arba buvusią pirklio sodybą: žalvarinis svarstyklių petelis, žalvariniai svarstyklių svareliai, geležinis žalvariu dengtas svarelis, labai sunykęs lydinio fragmentas, 1 tipo lietuviška moneta. Pirklių lankymąsi importinių dirbinių gausa išsiskiriančiame Aukuro kalno piliakalnyje liudija čia aptiktos švininės prekių plombos, žalvarinių svarstyklių dalys, dvi lietuviškų pusapvalės lazdelės formos lydinių dalys. Tikriausiai Kernavės valdovai ir jiems artimi žmonės kviesdavo pirklius į kunigaikščio rezidenciją ir čia atlikdavo prekybinius sandorius. Didelė importinių dirbinių dalis likdavo kunigaikščio pilyje. Tiesiogiai su pirkliais kunigaikščiai veikiausiai bendraudavo retai, sandorius sudarinėdavo dvariškiai. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad Traidenis pirklių luomo apskritai nevertino rygiečiams pranešus apie sulaikytus lietuvių pirklius, šis pareiškęs, kad jam nerūpi kažkokie kaimiečiai ir šunys. Pirklio šeimos nario palaidojimu galbūt galima laikyti Kernavės-Kriveikiškių kapinyno kapą 109. Šalia griaučių ties dubeniu rastas žalvarinis svarstyklių petelis, taip pat rasta žalvarinių žvangučių, kabučių, importinių juodo stiklo karolių ir kauri kriauklių. Antropologinių tyrimų duomenimis, kape palaidotas 59 metų amžiaus vaikas, kurio lyties nustatyti nepavyko. MOKSLINIS KOMENTARAS Žemutinis miestas Pajautos slėnyje buvęs ne mažesnis kaip 11 ha. (...) Tyrinėta kauladirbio sodyba buvo beveik 1000 kv. m dydžio. Taigi mieste galėjo būti iki 135 sodybų. Tačiau čia neimamas domėn gatvių, taip pat prekyvietės, jei tokia buvo, plotas. Realus skaičius turėtų būti mažesnis, apie 80 sodybų. Demografinių tyrimų duomenimis, viduramžiais tiek Europoje, tiek Rusijoje ir Rytų šalyse vidutiniškai šeimoje gyvendavo šeši nariai. Vadinasi, Kernavės miesto klestėjimo laikotarpiu čia galėjo būti apie 500 miestiečių. CHRONOLOGIJA: Viduramžiai (ankstyvieji) LOKALIZACIJA: Kernavė, mstl., Kernavės sen., Širvintų r. sav., Vilniaus apskr., Lietuvos Respublika LITERATŪRA: Leidinio aprašas PASTABOS: SUSIJĘ OBJEKTAI ARUODUOSE: INTERNETO NUORODOS: |
