Knygadvarios objektas
Knygadvaris


PAVADINIMAS: BsTB 3 49-11 Pasaka AT 516 – Apė vieną karalaitį ir jo gerą tarną

PRIKLAUSO DUOMENŲ RINKINIUI: Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka: 3 tomas

ANOTACIJA: Vienas karalaitis norėjo vesti tolimos šalies karaliaus dukterį, bet tas nesutiko jos išleisti. Tada karalaitis nusprendė karalaitę pagrobti ir su savo ištikimu tarnu Jonu išplaukė į tolimąją karalystę. Ten atplaukę pardavinėjo visokius gražius daiktus. Jonas, nuėjęs pauogauti, netyčia išgirdo besikalbančias tris gulbes, kurios pasakojo apie nelaimes ir išbandymus, kurie laukia karalaičio ir pagrobtos nuotakos. Tas, kuris pasakytų kitam garsiai gulbių pasakojimą, pavirstų akmeniu. Jonas, grįžęs pas karalaitį, liepė apsiūti laivą oda, nes taip sakė gulbės, kad reikia padaryti. Tuo tarpu karalaitė susidomėjo parduodamomis karalaičio prekėmis ir atėjo apsipirkti. Karalaitis išplaukė su ja ir Jonu. Karalius supyko ir siuntė grifą, kad paskandintų laivą, bet apsiūtas oda laivas nenuskendo. Paskui Jonas dar visaip gelbėjo karalaitį ir jo nuotaką, bet pats nieko nepasakojo. Galiausiai naktį, kai karalaitis su nuotaka užmigo, juos užpuolė slibinas, bet budintis Jonas jį užmušė. Karalaitis prabudo, kai Jonas norėjo nulaižyti ant karalaitės veido užtiškusį slibino kraujo lašą ir labai supyko. Jonas viską papasakojo ir pavirto akmeniu. Karalaitis labai gailėjosi ištikimo tarno. Sušaukti burtininkai pasakė, kad reikia ant to akmens nukirsti pirmagimį vaiką. Karalaitis su žmona gailėjosi sūnaus, bet dar gailiau buvo Jono. Atsigavęs Jonas pasėmė vandens iš tos vietos, kur stovėjo akmeniu, patepė kūdikį ir tas atgijo.

TURINYS:
Teksto 1997 m. redakcija Visatekstė

VAIZDO/GARSO DUOMENYS:

SUKŪRIMO APLINKYBĖS:

OBJEKTAS SAUGOMAS:

MOKSLINĖ KLASIFIKACIJA: FOLKLORISTIKA | TAUTOSAKA | SAKYTINĖ TAUTOSAKA | PASAKOJAMOJI TAUTOSAKA | PASAKOS | STEBUKLINĖS PASAKOS

TIPOLOGIJA:    PASAKA: AT 516, Ištikimas tarnas, [88; 15]

MOKSLINIS KOMENTARAS Tai labai paplitusi stebuklų pasaka apie ištikimą tarną. Šią pasaką tyrę E. Rösch (1928), K. Krohnas (1931) ir kiti nurodo jos ankstyvuosius užrašymus (pvz., indų – apie 1000 m. e. a.), susieja su to pat laiko viduramžių romanu „Amicus ir Amelijus“ ir artimais kitais kūriniais. Iš pasakų katalogų matyti, kad gausiai jos variantų užrašyta iš: latvių – 71, suomių – 24, airių – 211, italų – 14, rumunų – 13, vengrų – 19, lenkų – 13, rusų – 14, ukrainiečių – 16, graikų – 12, turkų – 16, indų – 22 ir t. t. Po kelis variantus užrašyta dar iš keliolikos tautų. Iš lietuvių turima 107 variantai. 91 iš jų – vientisi.

PASTABOS:

SUSIJĘ OBJEKTAI ARUODUOSE:

INTERNETO NUORODOS:

Spausdinti

Atgal