Knygadvarios objektas

PAVADINIMAS: BsTB 3 389-173 Pasaka AT 1641 – Apė didį žinūną

PRIKLAUSO DUOMENŲ RINKINIUI: Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka: 3 tomas

ANOTACIJA: Du senukai gyveno labai vargingai ir turėjo vieną sūnų. Jį labai lepino, jokio darbo neišmokė, jis vaikščiodavo po miestą nieko neveikdamas. Kai užaugo, žmonės ėmė kalbėti, ką jis darys tėvams mirus, jei nieko nesugeba. Bandė siųsti tėvai bernauti, bet jis nenorėjo ir nėjo. Kai tėvai numirė, jis prisirinko daugybę popierių ir susiuvo juos į knygą. Skaityti ir rašyti nemokėjo, nes niekad nemokytas, o dar buvo ir pusdurnis, todėl vartydamas tą knygą vis kartodavo „žinau, žinau, žinau“. Žmonės ėmė vadinti jį žinūnu. Išvažiavęs į kitą miestą išsinuomojo pirtelę, o kažkas ant jos užrašė, kad ten gyvena žinūnas. Pro šalį važiavęs ponas pamatė, kad pametė pinigus ir užėjo pas žinūną paklausti, gal tas pasakys, kur pametė. Kelis kartus pakartojęs „žinau, žinau, žinau“, žinūnas pasakė, kad kur šiko, ten ir paliko. Ponas tikrai rado pinigus, kur atlikinėjo reikalus, ir davęs jam penkiasdešimt rublių apskelbė visiems apie protingą žinūną. Išgirdo kitas ponas, kuriam buvo žiedas dingęs, ir atsivežė žinūną į savo dvarą, apnakvydino namelyje. Prie durų atėjo pasiklausyti liokajus, vienas iš žiedo vagių. Žinūnas kaip tik vis kartojo „žinau, žinau, rytoj pasakysiu“ ir kai laikrodis išmušė pirmą valandą, pasakė, kad jau vieną turi. Liokajus išsigandęs nubėgo pas savo bendrininkus vežėją bei virėją ir viską jiems papasakojo. Tada nuėjo prie durų klausytis vežėjas ir vėl tas pats, po to virėjas. Išsigandę tarnai sumokėjo žinūnui po šimtą rublių, kad ponui nesakytų, o žiedą sulesino kurkinui. Ryte žinūnas pasakė ponui, tas papjovė kurkiną, rado žiedą ir sumokėjo žinūnui tūkstantį rublių. Ponas papasakojo savo draugams, bet jie nenorėjo tikėti, kad žinūnas viską atspėja ir nusprendė patikrinti. Po bliūdu pakišo šūdvabalį ir liepė atspėti, ką paslėpė. Žinūnas nusiminęs pasakė, kad dabar jau jam, šūdvabaliui, bus gėda, ir tokiu būdu ponai patikėjo, kad jis tikras žinūnas. Surinkę davė jam tūkstantį rublių. Po to į vežimą slapta įdėjo kiaušinių, o žinūnas sėsdamas pasakė, kad sės tai sės, kaip višta ant kiaušinių, bet ar ne per sunkus bus, ir ponai davė dar tūkstantį rublių. Grįžęs namo žinūnas neilgai tegyveno, jo pinigų dar ir kitiems užteko.

TURINYS:
Teksto 1997 m. redakcija

VAIZDO/GARSO DUOMENYS:

SUKŪRIMO APLINKYBĖS:

OBJEKTAS SAUGOMAS:

MOKSLINĖ KLASIFIKACIJA: FOLKLORISTIKA | TAUTOSAKA | SAKYTINĖ TAUTOSAKA | PASAKOJAMOJI TAUTOSAKA | PASAKOS | BUITINĖS PASAKOS

TIPOLOGIJA:    PASAKA: AT 1641, Visa žinantis daktaras, [210; 19]

MOKSLINIS KOMENTARAS Pasaka apie visažinį daktarą yra gana populiari. Indijoje šis siužetas žinomas jau I–II m. e. amžiuje. AT ir kitų katalogų duomenimis, pasakos variantų užrašyta: latvių – 133, estų – 9, suomių – 97, Suomijos švedų – 18, švedų – 26, norvegų – 15, airių – 86, prancūzų – 28, vokiečių – 23, čekų – 11, baltarusių – 11, ukrainiečių – 18, rusų – 46, turkų – 19, indų – 30. Be to, dar keliolikos tautų tautosakoje yra žinoma po vieną ar kelis variantus. Lietuvių šios pasakos variantų užrašyta 222. Iš jų tik 15 sujungtų su kitais pasakų tipais.

PASTABOS:

SUSIJĘ OBJEKTAI ARUODUOSE:

INTERNETO NUORODOS:

Spausdinti

Atgal