|
Istorijos objektas PAVADINIMAS: 1336 m. Pilėnų puolimas ANOTACIJA: 1336 m. vasario 25 d. Pilėnų pilies puolimas. TURINYS: VAIZDO/GARSO DUOMENYS: SUKŪRIMO APLINKYBĖS: Ordino kryžiaus žygis į Žemaitiją. OBJEKTAS SAUGOMAS: MOKSLINĖ KLASIFIKACIJA: ISTORIJA MOKSLINĖ KLASIFIKACIJA: ARCHEOLOGIJA | ARCHEOLOGINĖS VIETOS | GYNYBINĖS VIETOS | PILIAKALNIS | pagal funkciją | PILIAKALNIS (PILIES VIETA) MOKSLINIS KOMENTARAS Nepaisant gausių istorinių tyrinėjimų, vis dar neaišku, kur ši [Pilėnų] pilis yra buvusi. Vieni autoriai Pilėnus identifikuoja su Punia, kiti jų ieško prie Nemuno, tarp Veliuonos ir Kauno. Beveik visi šaltiniai, minėdami Pilėnų pilies sunaikinimą, nurodo ją stovėjus Trapėnų žemėje. Pats Trapėnų vietovardis yra baltiškos kilmės. Jis sutinkamas Prūsijoje, Rytų Lietuvoje ir kt. Tačiau, atsižvelgiant į 14 a. pirmosios pusės lietuvių karo su kryžiuočiais veiksmų zoną, labiausiai mus dominti turėtų šie Trapėnai: 1. Viešvilės Trapėnai buvusioje Rytprūsių teritorijoje (Trapėnų giria); 2. Trapėnų sala Nemune, minima 1388 01 30 Jogailos ir Vokiečių ordino sutartyje: šioje saloje numatoma apsikeisti belaisviais; 3. Žemaitijos Traplaukis dešinysis Ančios (Šešuvio intakas) krantas. Viešvilės Trapėnai čia mažiausiai tikėtini. Tai jau Ordino nukariauta skalvių žemės dalis, todėl čia negalėjo stovėti lietuvių pilis. 14 a. šaltiniai Trapėnus mini 1363 ir 1390 m. žygių į Lietuvą metu. Jono Posilgės kronikoje nurodoma, kad 1390 m. Žygiuodami Kauno link, kryžiuočiai, priėję Trapėnus, sužinojo apie didžiojo magistro mirtį. Toliau ties Kaunu jie užpuolė Jogailos brolio Skirgailos pajėgas ir jas sumušė. Žygio trukmė nuo išvykimo iš Prūsijos iki Trapėnų, kaip nurodo šaltiniai, buvo 2 dienos. Tai lyg ir atmestų Trapėnų prie Viešvilės tikimybę. 1345 m., lietuviams grasinant įsiveržti į Prūsiją, kryžiuočiai nuo Veliuonos ir Seredžiaus grįžo į Prūsiją per 3 dienas. Tačiau grao Derbio garbei surašyta kronika, kurioje minimas šis žygis, šias prielaidas atmeta. Tiesa, joje Trapėnai neminimi. Tačiau tai, kad 1390 m. rugpjūčio 22 d., kada mirė didysis Vokiečių ordino magistras, kryžiuočiai tebuvo netoli nuo Tepliavos (dab. Gvardeiskas), beveik be abejonių leidžia šiuos Trapėnus identifikuoti su netoli Viešvilės esančia Trapėnų giria. 14 a. šaltiniai neleidžia tiksliai nustatyti, kur buvo Trapėnų sala Nemune. Tikriausiai apie ją kalbama Vygando Marburgiečio kronikoje, aprašant 1363 m. žygį. Tais metais lietuviai bandė pastatyti Naujojo Kauno pilį. Gavęs žinią apie naujos lietuvių pilies statybą, Vokiečių ordino magistras su kariuomene laivais plaukė prie Trapėnų. Čia įsitvirtinę užpuolė statomą lietuvių pilį. Iš konteksto atrodytų, kad minėtieji Trapėnai turėjo būti plaukiant Nemunu į Kauną ir netoli jo, kadangi tuoj po paminėjimų apie pasiruošimą kovai netoli Trapėnų, eina pasakojimas apie statomos pilies puolimą. Viešvilės Trapėnai per menkas objektas, kad juos reiktų minėti, aprašant šį žygį. Šitokią interpretaciją paremti galėtų ir 1388 m. sausio 30 d. sutartis; belaisviais turėtų būti keičiamasi netoli nuo pasienio, o tuo metu oficiali riba, skyrusi Vokiečių ordino valdas nuo Lietuvos, ėjo Dubysos upe. Vadinasi, ir sala turėjo būti netoli nuo šios upės žiočių. Šiuos samprotavimus iš dalies paremia šių vietų keli Trapėnų vietovardžiai. Netoli Nemuno nuo Veliuonos eina kelias, vadinamas Trepkeliu, o už 2 km nuo jo teka upelis, kurio vienas šlaitas vadinamas Trapėnais. Trapėnai minimi ir dainoje, A. Juškos užrašytoje Veliuonos apylinkėse: Po Šilėnais, po Trapėnais Pilna lanka kupetėlių, Suvalykit, būrai, šieną Susigadys jumis žiemą. Dainoje minimi Šilėnai tampa nauju orientyru ieškant Trapėnų žemės. Trapėnų vietovardžių egzistavimas prie Veliuonos bei čia užrašyta daina lyg ir remtų šią prielaidą. Juo labiau, kad netoli Veliuonos aptinkamas Šilinės vietovardis. Tačiau Šilėnai vietovardis gana plačiai paplitęs visoje Lietuvoje. Vieni jų yra netoli Viešvilės. Ir dainoje minimi būrai didesnę tikimybę duoda Trapėnų lokalizacijai būtent ten. Taigi, vienintelis liudijimas, rodantis buvus Trapėnus prie Nemuno, be sunkiai lokalizuojamų Trapėnų, minimų 14 a. šaltiniuose, yra lig šių dienų išlikę vietovardžiai Veliuonos apylinkėse. Ar jie turėjo ką nors bendro su 14 a. Trapėnų žeme, atsakyti dar anksti. Beveik visi šie Trapėnų žemės orientyrai jau yra žinomi istoriografijoje. Šiuos 3 Trapėnų taškus yra nurodęs R. Varakauskas. Tačiau, imant nors ir labiausiai į vakarus išsišovusius Trapėnus, ryškėja ne toks jau didelis Trapėnų trikampis Viešvilės-Ančios-Veliuonos Trapėnai. Į šį trikampį įeina šių dienų Jurbarko, Raseinių raj., Tauragės, Šilalės raj. pakraščiai. Iš Petro Dusburgiečio kronikos sužinome, kad prie Nemuno, einant į vakarus, buvo Junigedos (dab. Veliuonos apylinkė), į šiaurę nuo jos Ariogalos žemė. 1253 m. Mindaugo donacijoje minimos Raseinių, Kražių žemės. Visos jos užpildo vakarinį Trapėnų trikampio pakraštį. Jo šiaurinėje dalyje glūdi Ančios Traplaukis. Iš Petro Dusburgiečio kronikos aiškėja, kad visas šio Trapėnų trikampio vakarinis pakraštys įėjo į Karšuvos žemę. Livonijos Eiliuotosios, Hermano Vartbergės kronikų duomenimis, Karšuvos žemė siekė šių dienų Jurbarką, t. y. Nemuną ne per toliausiai nuo Viešvilės Trapėnų. Karšuva buvo viena iš didžiausių Žemaitijos žemių. Jos gyventojai (carsovitae) patys sugebėdavo atlikti gana stambias operacijas prieš Vokiečių ordiną. Mindaugas, matyt, nesuvaldęs Karšuvos žemės, atiduoda ją visą kryžiuočiams. Petras Dusburgietis nurodo kai kurias šios žemės kaimynes: Pagraudės valsčių (Karšuvos žemės vakarinis kaimynas), Karšuvos žemėje stovėjusias Aukaimio ir Bebirvaitės pilis (rytinis Karšuvos žemės pakraštys). 16 a. šaltiniai kalba apie Karšuvos valsčių. Panašus šio valsčiaus mastas apibrėžiamas ir kryžiuočių kelių į Lietuvą aprašymuose tai šiaurinis Karšuvos žemės pakraštys. Kaimyninė jai Laukuvos žemė minima 1253 m. Mindaugo donacijoje. Vadinasi, jau bent 14 a. pabaigoje apie Karšuvą galima kalbėti plačiąja (žemės) ir siaurąja (valsčiaus) prasme. Karšuvos žemės plačioji ir siauroji prasmė parodė, kad žemių apimtis ir sudėtis nebuvo pastovi, negalėjo būti pastovios jos terminologijos ir Vokiečių ordino šaltiniuose. Taigi iš 14 a. šaltinių analizės aiškėja labiausiai tikėtinas Trapėnų žemės arealas. Žinoma, nėra garantijos, kad nebūta dar ir daugiau Trapėnų žemių. Nors šiuo metu ir labiausiai orientuojamės, kad Trapėnų žemė buvo centrinėje Žemaitijoje, tačiau neatmetamos ir kitos galimybės, įeinančios į Trapėnų trikampį. Karalius Margiris ir Pilėnų lokalizacijos problema. Šiuo metu neabejotina aukšta Pilėno gynėjų vado kilmė. Gali būti, kad jis buvo neidentifikuotas Gedimino brolis. Nemažai abejonių kėlė Margirio (Margalio) dalyvavimas 1329 m. Įvykiuose, Vokiečių ordinui užpuolus Žemaitiją. Tai visų pirma diskutuotina belgų kronikininko Jono de preso informacija apie šį mūšį. Nustatyta, kad kai kurios detalės, pateiktos minėto kronikininko darbe, yra autentiškos, arba visiškai tikėtinos. Tolesni tyrinėjimai irgi leistų patvirtinti atskirų šios kronikos pateikiamų faktų autentiškumą. Lengviausiai iš jų patikrinamas 1329 m. įvykusios Pilėnų vado Margalio dvikovos faktas su Čekijos karaliumi Jonu Liuksemburgiečiu. Be jau minėtos Jono de Prezo kronikos, tai mini dar Jono, Viktoriano abato, Pranciškaus Prahiškio ir Petro Žitavskio kronikos. Pažymėtina, kad pirmasis šių šaltinių nėra susijęs su likusiais dviem. Jie, beje, tą patį įvykį pateikia skirtingai. Jonas, Viktoriano abatas, mini, kad Čekijos karalius Jonas nugalėjo drąsiausią iš lietuvių, o Petras Žitavskis kalba apie nugalėtą kovoje 12 pėdų aukščio didžiūną. Atkreiptinas dėmesys ir į Vygando kronikos žinutę. Apibūdinamas Pilėnų gynėjų vadą Margirį, jis pažymi didžiulę jo jėgą. Taigi, šie duomenys dar kartą patvirtina Jono de Prezo informaciją buvus autentiška. Tačiau šiuo atveju svarbiausia ne tai. Minėtos dvikovos sąlygose buvo pasakyta, kad jei karalius Margiris pralaimės, jis pasitrauks į Ikainius ir daugiau su krikščionimis nekariaus. Daugybė literatūrinių intarpų, kai kurios išgalvotos detalės ankstesniame darbe šį nurodymą vertė interpretuoti, kaip bendrą pasakymą, t. y., kad pralaimėjęs lietuvių karalius pasitrauks į Ikoniumą. (sritį Mažojoje Azijoje), kuri viduramžių kronikininkams buvo kaip pagonių gyvenamos vietovės simbolis (seldžiukų Ikonijos sultonatas). Tačiau kalbiniu požiūriu nurodytai kronikoje vietovei artimas ligi šių dienų išlikęs Jūkainių kaimo pavadinimas Raseinių raj. Pažymėtina, kad jis įeina į 1419 a. šaltinių duomenų nubrėžtą Trapėnų žemės arealą. Netoli nuo jo 17 a. buvo Trapėnai. Visi šie duomenys gana akivaizdžiai kalbėtų už Trapėnų žemės, kartu ir Pilėnų pilies lokalizaciją Žemaitijoje. Visiškai tikėtina, kad Pilėnai buvo dab. Jūkainių kaimo apylinkėse. Netoli Jūkainių kaimo 410 km atstumu yra 5 piliakalniai: Galkaičių, Ižiniškių, Malovėnų (Graužų), Pabalčių ir Pužų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad greta Pabalčių piliakalnio buvo Papilio vienkiemis, kurį galbūt galima būtų su tam tikromis išlygomis sieti su pilėnais. Gana būdingą vėlyviems piliakalniams formą išlaikė apnaikintas Ižiniškių piliakalnis. Itin įspūdingas ir šalia esantis Malovėnų (Graužų) piliakalnis. Deja, nė vienas jų nėra archeologų tyrinėti, todėl šiuo9 metu sunku nurodyti labiausiai tikėtiną Pilėnų vietą. Tačiau vien į šias vietoves ar visai šalia jų esančias dėmesio koncentruoti negalima. Galbūt, kad Jūkainių kaimo apylinkėse stovėjo Pilėnų gynėjų Margirio rezidencija, o Pilėnų pilis buvo kiek toliau nuo šios vietovės. Tokiu būdu labiausiai orientuojantis į Jūkainių kaimo apylinkes, negalima išleisti iš akiračio ir viso Trapėnų žemės arealo. MOKSLINIS KOMENTARAS Márgiris lietuviškas vardas. Jo trumpinys Márgis, kilęs iš žodžių margas/marga. Vėlia buvo pridėta ir žodis giria. Taigi, vardas Margiris yra kilęs iš žodžio Margagiris margosios girios gyventojas, kaip kiti vardai (pavyzdžiui, Skaisgiris iš Skaistagiris, Juodgiris, Didigiris, Vidugiris). Margiris Pilėnų kunigaikščio vardas, išplitęs per padavimą apie Pilėnus ir iš V. Krėvės raštų. LOKALIZACIJA: Nemakščiai, sen., , Raseinių r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika PASTABOS: SUSIJĘ OBJEKTAI ARUODUOSE: INTERNETO NUORODOS: |
