Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

TERMINAI

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/terminas.php?TeId=1759&back=home

TERMINAS: ŽEMAIČIŲ SENIŪNIJA

APIBRĖŽIMAS: Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės administracinis teritorinis vienetas, susiformavęs XV a. pradžioje. Pagrindas - iš Kryžiuočių ordino atgautos žemaičių žemės.

PLAČIAU APIE TERMINĄ:
Žemaičių seniūnas (atsiradęs 1409 m. prisijungus žemaičiams) nebuvo pavadintas vaivada, tačiau Kazimiero I privilegija Žemaitijai faktiškai ir jį padarė dignitoriumi. Iš etninių lietuvių žemių mažiausiai pakito Žemaičių seniūnijos struktūra, nors žemių sudėtis bei ribos ir čia keitėsi. Siaurame dešiniosios Nemuno pakrantės ruože iki pat Jurbarko po XIV a. - XV a. pradžios nuniokojimų apsigyveno ne žemaičiai, o Vidurio lygumos pietinės dalies aukštaičiai. Ir XIV a. šis ruožas buvo tiesioginėje didžiojo (vėliau - Trakų) kunigaikščio žinioje. XV a. čia susidarė Vilkijos, Veliuonos, Skirsnemunės didžiojo kunigaikščio dvarai. Didžiojo kunigaikščio siekimas greitai integruoti į savo domeną visą Žemaičių seniūniją susidūrė su augančios žemaičių bajorų viršūnės separatizmu. Kazimiero I privilegija nužymėjo kompromisą, lėmusį visą tolesnę Žemaitijos padėtį bei raidą. Didžiojo kunigaikščio dvarai kontrastavo su savo savitumą išlaikančiais žemaičių valsčiais. Vieningo seniūnijos administravimo centro nebuvo, Žemaičių seniūnas rezidavo Kražiuose (XVI a. administraciniu centru buvo Kėdainiai, XVI a. pabaigoje - Raseiniai), vyskupas - Varniuose. Neišaugo Žemaitijoje ir žymesnio miesto, nors XVI a. pirmą trečdalį kraštą jau nusėjo miestelių tinklas. Valsčius administravo tijūnai, nors juos turėjo ne visi valsčiai. Visi Žemaitijos urėdai (daugiausia tijūnai) buvo krašto seniūno žinioje. Žemaitijos ankstyvoji feodalinė struktūra ir didžiojo kunigaikščio valdžios apribojimas neleido sparčiai augti bajorų, tuo pačiu ir Bažnyčios, žemėvaldai. Ponų latifundijų krašte beveik neatsirado. Šios aplinkybės Žemaičių seniūno valdžią padarė tokią stiprią, kokios nebuvo kitoje valstybės vaivadijoje. Seniūnai disponavo renta, servicijomis, angarijomis, pirmiausia nepamiršdami savęs. Su nedidele pertrauka XV a. viduryje Kęsgailos, paveldėdami Žemaičių seniūno urėdą, valdė kraštą daugiau kaip 100 metų. Tačiau bajorų luomo formavimasis savo orbiton įtraukė ir Žemaičių bajoriją. Jei kitur bajorų teisių didėjimas lėmė jų susidūrimą su ponais, kaip žemvaldžiais ir urėdais, tai Žemaitijoje buvo būdingas beveik vien pastarasis kolizijos akcentas, nes čia beveik nebuvo ponų žemėvaldos. Ši situacija leido didžiajam kunigaikščiui sustabdyti Žemaitijos virtimo Kęsgailų kunigaikštija procesą. 1526 m. mirus seniūnui Stanislovui Kęsgailai, Zigmantas II, skirdamas seniūnu jo sūnų Stanislovą, peržiūrėjo rentos įplaukas ir didesnę krašto valsčių dalį pasiėmė tiesioginėn žinion, paskirdamas jiems savo laikytojus. Nors Žemaičių kunigaikštija (ja seniūnija buvo laikoma nuo 1441-1442 m.) oficialiai nepriklausė Didžiajai Lietuvos kunigaikštijai siaurąja prasme, tačiau faktiškai ji su Vilniaus ir Trakų vaivadijomis sudarė lietuviškąjį valstybės centrą. Bielsko privilegija (1564 m.) ir II Lietuvos statute (1566 m.) vaivadijų ir pavietų teritorija, ribos ir struktūra dabar buvo griežtai apibrėžti, jų urėdai tvirtai reglamentuoti. Visa didžioji kunigaikštija dabar susidėjo iš šių vaivadijų: Vilniaus, Trakų, Žemaičių (ji buvo laikoma seniūnija), Polocko, Naugarduko, Vitebsko, Brastos, Minsko, Mstislaulio, Palenkės, Voluinės, Kijevo, Braclavo. Vaivadijos buvo suskirstytos į pavietus. Žemaičių seniūnijoje išliko valsčiai-tijūnijos.

SUSIJĘ TERMINAI:
VILNIAUS VAIVADIJA
TRAKŲ VAIVADIJA

ATITIKMENYS:
ang. The Samogitian neighbourhood
Mokomasis anglų kalbos žodynas, Vilnius: 2002.

TERMINO ŠALTINIAI:
GUDAVIČIUS, E. Lietuvos istorija. Vilnius: 1999, t.1, p. 95, 383, 390-397.

Žemaitijos seniūnija. Iš Tarybų Lietuvos enciklopedija. Vilnius: 1988, t.4, p. 649.

PASTABOS:

STRAIPSNIO AUTORIUS: Rimvydas Laužikas 2004-10-15 astro@moletai.omnitel.net
8-383-45424; 8-610-97107.

Atgal