Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

TERMINAI

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/terminas.php?TeId=3937&back=home

TERMINAS: PASAKOS SU DAINUOJAMAISIAIS INTARPAIS

APIBRĖŽIMAS: Pasakos, į kurių sekamąjį, išsakomąjį tekstą įterpiamos ritmiškai organizuotos, eiliuotos išdainuojamos arba rečituojamos atkarpos.

PLAČIAU APIE TERMINĄ:
Nuo kitų pasakų jos skiriasi binarinio sinkretizmo bruožais – kalbos ir dainavimo derinimu viename kūrinyje. Kai kuriuose eiliuotuose intarpuose sugretinamos dainuojamos ir deklamuojamos eilutės. Dainuojamieji intarpai aiškiai išsiskiria iš sekamosios pasakų kalbos, jais pabrėžiamos svarbesnės pasakų siužeto dalys, pasakomi užkeikimai, maginės formulės. Dainuojamasis intarpas gali būti nuo vienos iki daugiau kaip 10 eilučių. Dainuojamųjų intarpų kartojimas sudaro griežtus kompozicinius griaučius, nulemia pasakos meninę formą. Dažniausiai šie intarpai yra astrofinės, tik kai kurie – monostrofinės formos. Melodijos, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo labai įvairios, turi bendrą melodinę stilistiką, pagrįstą melodizuotos sekamosios kalbos intonacijomis. Archaiški intarpų refrenai, jų intonacijos ir ritminės formulės. Daugelį jų sudaro du trys garsai, išsidėstę krentančia tercija. Daugelis nerefreninių melodinių motyvų sudaryti iš keturių garsų, kurie kartoja refreno garsus arba nuo jų skiriasi. Intarpų ritmika dviejų tipų: rečitatyvinė arba motorinė. Pasakų su dainuojamaisiais intarpais užrašyta labai gausiai. Nustatyti 29 pasakų tipai, turintys dainuojamųjų intarpų, daugiausia – pasakų apie gyvūnus (9 tipai) ir stebuklinių (20 tipų) pasakų. Kai kurie tipai yra paplitę visoje Lietuvoje, kiti žinomi tik tam tikruose regionuose. Pasakų su dainuojamaisiais intapais užrašyta Suvalkijoje, Aukštaitijoje ir Dzūkijoje. Ilgiausiai tokių pasakų sekimo tradicija išliko rytų ir ypač pietryčių Lietuvoje ir lietuviškose Baltarusijos salose (Gervėčiuose ir Pelesoje). Labai mažai tokių pasakų užrašyta Žemaitijoje. Pasakojamojo folkloro su dainavimu turi įvairios pasaulio tautos. Dainuojamo ir sekamo teksto kaita buvo paplitusi įvairių tautų senosiose apeigose. Į lietuviškas panašios baltarusių, rusų, ukrainiečių pasakos. Pasakos su dainuojamaisiais intarpais neretai yra labai archaiškos, atspindi senąją pasaulėjautą. Kadaise pasakoms teikta maginė reikšmė pasakų dainuojamuosiuose intarpuose užsikonservavo kur kas stipriau nei laisvame, sekamame tekste. Pirmasis pasaką su dainuojamojo intarpo ne tik tekstu, bet ir melodija paskelbė latvių kilmės folklorininkas Eduardas Volteris (anksčiau intarpų melodijos likdavo neužrašytos). M. Daukšos lietuviško katekizmo antrajame leidime (St. Peterburg, 1886) jis įdėjo pasaką apie Joną ir Alenukę (AT 450). Christianas Bartschas 1889 m. šią melodiją perspausdino rinktinėje „Dainų balsai“, pirmasis taikliai ir teisingai apibūdino labai seną lietuvių liaudies pasakų eilių atlikimo taisyklę jas sekti „tik dainuojant ir niekaip kitaip“. Daugiausia tokių pasakų surinko ir paskelbė Jurgis Dovydaitis (pirmąją užrašė 1932 metais). Pasakų dainuojamųjų intarpų muziką tyrinėjo etnomuzikologė Dalia Vaicenavičienė.

ŽEMESNI LYGMENYS:
DAINUOJAMOS PASAKOS

SUSIJĘ TERMINAI:
RAUDOS
BALADĖS
PASAKOS SU DAINUOJAMAISIAIS INTARPAIS
PASAKOS SU DAINUOJAMAISIAIS INTARPAIS
GARSŲ PAMĖGDŽIOJIMAI
PIEMENŲ VERKAVIMAI

SINONIMIJA:
rypavimas Mokslinėje literatūroje nepaplitęs terminas, kuriuo pasakų dainuojamuosius intarpus vadino A. Sabaliauskas ir A. R. Niemis 1911 ir 1916 m. publikuotose rinktinėse. A. Sabaliauskas pastebėjo, kad rypavimas – tai ne dainavimas, bet rečitatyvas su raudojimu, kur dažnai tik žodžio kirtis prailgina gaidą.
NIEMI, A. R.; SABALIAUSKAS, A. Lietuvių dainos ir giesmės šiaurrytinėje Lietuvoje. Ryga: Suomalainen Tiedeakatemia, H. Hempel and Co, 1911.
SABALIAUSKAS, A. Lietuvių dainų ir giesmių gaidos. Helsinkai: Suomių lietratūros draugijos leidinys, 1916.

dainuojamoji pasaka Jurgis Dovydaitis siūlė ištisai dainuojamas pasakas ir pasakas su dainuojamaisiais intarpais vadinti vienodai: dainuojamomis pasakomis. Tačiau lietuvių mokslininkai nepripažino tokios plačios šio termino reikšmės.

ATITIKMENYS:
vok. durchgehend vershaltige Märchen
VYMERYTĖ, M. Romanų, germanų ir aisčių pasakos su eilėmis (Durchgehend vershaltige Märchen bei Romanen, Germanen und Aisten.). Disertacijos rankraštis, saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Kaunas, 1934.

TERMINO ŠALTINIAI:
Lietuvių liaudies pasakos su dainuojamais intarpais. Užrašė ir paruošė Jurgis Dovydaitis. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957.

Lietuvių liaudies pasakos su dainuojamaisiais intarpais. Surinko ir parengė Jurgis Dovydaitis. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997.

Lietuvių liaudies pasakos su dainuojamaisiais intarpais. Surinko Jurgis Dovydaitis. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2000.

SAUKA, L. Pasakų intonacijos. Iš Gervėčiai. Vilnius: Mintis, Lietuvos kraštotyros draugija, p. 329–342.

VAICENAVIČIENĖ, D. Lietuvių liaudies pasakų dainuojamieji intarpai. Liaudies kūryba, Vilnius, 1996, t. IV, p. 80–97.

Lietuvių liaudies pasakos su dainuojamaisiais intarpais. Surinko ir parengė Jurgis Dovydaitis. Vilnius: Vaga, 1987.

VAICENAVIČIENĖ, D. Lietuvių liaudies pasakų dainuojamieji intarpai: jų funkcijos ir melodika. Daktaro disertacija (rankraštis). Vilnius: VDU, LLTI, 2001.

PAVYZDYS:
Devyngalvis (AT 451 A) Pat. Paulina Česiūnienė, 1898–1971. Galalaukių k., Dysnos ap., Ignalinos r. Užr. 1964 m. Sp. Lietuvių liaudies pasakos su dainuojamaisiais intarpais, 1987, nr. 50. Labai griežtos struktūros, skaičiumi devyni pagrįsta pasaka.

PAVYZDYS:
Pasaka apie Joną ir Alenukę (AT 450). Sp. VOLTER, E. Litauischer Katechismus von M. Dauksza. St. Peterburg, 1886. Pirmoji pilnai užrašytos pasakos su dainuojamuoju intarpu publikacija.

PASTABOS:

STRAIPSNIO AUTORIUS: Gaila Kirdienė 2004-12-10

Atgal