Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

TERMINAI

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/terminas.php?TeId=570&back=home

TERMINAS: PLYTA

APIBRĖŽIMAS: Stačiakampio gretasienio formos, standartinių matmenų gaminys mūrijimui.

PLAČIAU APIE TERMINĄ:
Pirmosios keraminės plytos Lietuvoje buvo pradėtos gaminti XIII - XIV a. Plytų gamyba galėjo plisti iš Lombardijos per Vokietiją bei Lenkiją ir iš buvusiųjų Kijevo Rusios kunigaikštysčių. Renesansinės plytos su braukomis, tačiau XVII a. antrojoje pusėje jų jau pradedama atsisakyti kai kuriuose pastatuose, nors jų braukymas nenutrūko iki pat XVIII a. pabaigos. Barokiniuose pastatuose naudotų plytų dydžiai įvairūs. Dalis jų panašios į renesansines plytas (pvz. Troškūnų architektūros komplekso plytos), dalis (ypač XVIII a. II pusėje) mažesnės. XIX a. pradž paplito labai plonos plytos. Po 1831 m. sukilimo Vilniaus gubernijos statybų komisija pareikalavo laikytis vienodo, carinėje Rusijoje patvirtinto formato. XIX a. II pus. - XX a. pradžioje šio standarto vis mažiau laikytasi. Gamintos mažesnės plytos. Be standartinių plytų dar buvo gaminamos įvairiausios profiliuotos, figūrinės plytos. Gausiausiai jų buvo gotikos architektūroje (Vilniaus šv. Onos bažnyčioje priskaičiuojama net iki 33 rūšių). Tarpusavyje plytos rišamos įvairiai. Ankstyviausių Lietuvoje žinomų mūrinių pastatų plytos surištos be sistemos. XIII - XIV a. I pusei, Lietuvai (ir visam Baltijos jūros regionui) būdingas baltiškasis (vendiškasis) plytų rišimo būdas, kuriam būdinga dviejų ilginių ir vienos trumpinės plytos kaita eilėse. XIV - XVI a. I pusei būdingas gotikinis plytų rišimo būdas, kur kiekvienoje eilėje keitėsi viena ilginė ir viena trumpinė plyta. Dar XVII a. gotiško rišimo pasitaiko netinkuotuose pastatuose (Raudondvario rūmai). XVI a. II pusėje Lietuvoje atsiranda plytų rišimo būdas, vadinamas renesansiniu, kai pakaitomis kaitaliojamos ilginių ir trumpinių plytų eilės. Išskiriamos dvi renesansinio plytų rišimo atmainos: grandininis (tolygiai kaitaliojamos ilginių ir trumpinių plytų eilės) ir kryžminis (kas antra ilginių plytų eilė horizontalia kryptimi pastumta per puse plytos ilgio ). Grandininis būdas laikomas ankstyvesniu nei kryžminis. Renesansinis plytų rišimo būdas yra naudojamas iki šiol. Be šių pagrindinių rišimo būdų dar yra įvairios modifikacijos: nuo XVII a. II pusės žinomas olandiškasis rišimas (ilginių arba trumpinių plytų eilutės perklojamos gotikinių būdu išdėstytų plytų eilutėmis), angliškasis rišimas (kelios trumpinių eilutės perklojamos keliomis ilginių plytų eilutėmis), XVI - XVII a. žinomas vien trumpinių plytų rišimas bei vien ilginių plytų rišimas, nuo XIII a. žinomi įvairūs mišraus plytų ir akmenų mūro rišimo būdai.

ŽEMESNI LYGMENYS:
ILGINĖ PLYTA
TRUMPINĖ PLYTA

SUSIJĘ TERMINAI:
PLYTINĖ
ČERPĖ
GRINDŲ PLYTELĖ
PLINTA
SIENA
SKIEDINYS
SKLIAUTAI
TINKAS

ATITIKMENYS:
ang. Brick
Art and Architecture Thesaurus. Prieiga per Internetą: .MDA Archaeological Objects Thesaurus. Prieiga per Internetą: .NMR Main Building Materials Thesaurus. Prieiga per Internetą: .

ang. Flint lime brick
MDA Archaeological Objects Thesaurus. Prieiga per Internetą: .NMR Main Building Materials Thesaurus. Prieiga per Internetą: .

rus. Кирпич
Lietuvių - Rusų kalbų žodynas. Vilnius: 1988.

lenk. Cegel
KALĖDA, A. Lietuvių-lenkų kalbų žodynas = Słownik litewsko-polski. Vilnius : Mokslas, 1991.

vok. Ziegel
KOCH, W. Baustilkunde. Munchen: 1994, s. 425.

TERMINO ŠALTINIAI:
Plytos. Iš Tarybų Lietuvos enciklopedija. Vilnius: 1987, t.3, p.399.

Lietuvos architektūros istorija. Vilnius: 1988 - 2002, t.1-4.

ABRAMAUSKAS, S. Plytų dydžiai XIV - XV amžių Lietuvos architektūros paminkluose. Iš Valstybinės LTSR architektūros paminklų apsaugos inspekcijos metraštis. Vilnius: 1958, t.1, p. 31-37.

LEVANDAUSKAS, V. Lietuvos renesansinių pastatų mūro medžiagos ir technika. Iš Architektūros paminklai. Vilnius: 1977, T.4, p. 15-25.

LEVANDAUSKAS, V. JANKEVIČIENĖ, A. Lietuvos gotiškų gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų mūro medžiagos ir statybos technika. Iš Lietuvos TSR architektūros klausimai. Vilnius: 1978, t. 5 (3), p. 61-73.

LEVANDAUSKAS, V. Plytų rišimo būdai ir architektūros paminklų datavimas. Iš Lietuvos TSR architektūros klausimai. Vilnius: 1981, t. 7 (2), p. 3-11.

LEVANDAUSKAS, V. Lietuvos aptvarinių pilių mūro technika ir medžiagos. Iš Lietuvos TSR architektūros klausimai. Vilnius: 1974, t.4, p. 432-447.

LEVANDAUSKAS, V. Iš plytų gamybos Lietuvoje istorijos. Iš Mokslas ir technika, Vilnius: 1981, Nr.5, p. 30-32.

ŽULKUS, V. XV - XIX amžių Klaipėdos statybinė keramika. Iš Architektūros paminklai. Vilnius: Mokslas, 1979, t. 5, p. 40-41.

SAMALAVIČIUS, S. Statybinių medžiagų gamyba ir įmonių susitelkimo vietos Vilniuje XVII – XVIII a. Iš Architektūros paminklai. Vilnius: 1977, T.4.

JURGINIS J. Kada Lietuvoje imta gaminti plytas ir degti kalkes iš Statyba ir architektūra. Vilnius: 1969, Nr. 6, p. 25-26.

LEVANDAUSKAS V., ZARECKIENĖ D. Profilinės plytos Lietuvos gotikoje iš Statyba ir architektūra. Vilnius: 1973, Nr. 11, p. 30-32.

PAVYZDYS:
Vilniaus Šv. Onos bažnyčios plytos; archeologinių tyrimų Vilniaus Arkikatedros Bazilikos viduje ir Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje aptiktos plytos.

PASTABOS:

STRAIPSNIO AUTORIUS: Rimvydas Laužikas 2004-09-15 astro@moletai.omnitel.net
8-383-45424; 8-610-97107.

Atgal