VIETOVĖS

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/vietove.php?ViId=10702&back=home&back=home

VIETOS VARDAS: Dauliūnai

ŠALTINIS:
VĮ Registrų centras | LR Administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių registro išrašas (2004-10-15)

AUKŠTESNIS LYGMUO:
Jūžintai sen.

ČIA GIMĖ:
Širvydas, Juozas Otonas

ČIA SUKURTI VAIZDAI:
Dauliūnų piliakalnis (Rokiškio r.)
Dauliūnų piliakalnis (Rokiškio r.)

SUSIJĘ OBJEKTŲ FIKSACIJOS:
BsTB 7 224-4 Mitologinė sakmė apie numirėlį, kuris pamoko žmogų, atėjusį jį apvogti
Mirė labai turtingas ponas. Jį aptaisė brangiais drabužiais ir palaidojo auksiniame karste. Vienas vargšas sugalvojo tą palaidotąjį apvogti. Kai pradėjo kasti duobę, pamatė ateinantį numirėlį, kuris pažadėjo duoti gerų daiktų, jei vargšas pabūs duobėje, kol ponas grįš. Dar liepė jam visus ateinančius prie duobės vyti lauk. Kai ponas nuėjo, atėjo prie duobės kažkas su šieno vežimu ir norėjo jį ten suversti. Paskui atėjo su pieno puodynėmis bei žmogus, kuris pradėjo arti tą duobę. Vargšas visus nuvijo šalin. Tada sugrįžo ponas ir papasakojo, kad čia buvo žmonės, kurie jį buvo apvogę ir dabar norėjo viską grąžinti. Vargšui liepė eiti ir nevogti nieko iš numirėlių, nes ką pavogi, tą reikės atiduoti.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 2 268-130 Pasaka AT 826 – Apie vienų senelį, katras niekadas neja bažnyčian
Miške gyveno senelis, kuris maitindavosi tik šaknimis, grybais ir uogomis, o per dieną nieko kito nedirbdavo, tik per griovį šokinėdavo. Vienon griovio pusėn peršokęs, sakydavo: „Čia tau, Dieve!“, – kiton pusėn atšokęs, sakydavo: „Čia man, Dieve!“ Kartą velnias pasivertė į kunigą ir senelį pakvietė nors kartą ateiti į bažnyčią. Senelis bažnyčion atėjo tiesiai per ežerą, bet kojų nė nesušlapo. Bažnyčią rado pilną žmonių, o pakėlęs akis, pamatė du velniukus, ant jaučio odos nuodėmes (griekus) rašančius. Nebeturėdami vietos, velniukai odą ištempė ir ta perplyšo. Velniai nukrito, o vienas net ragą nusilaužė. Senelis susijuokė. Velniukas tą jo nuodėmę užrašė. Eidamas namo, senelis žengė per ežero vandenį, bet pradėjo grimzti. Parėjęs namo, niekada nebėjo į bažnyčią, tik per griovį šokinėjo, kalbėdamas: „Čia tau, Dieve!“ – „Čia man, Dieve!“
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 240-111 Pasaka AT 571 – Apie avinų su šilkinem vilnam
Buvo trys broliai: du išmintingi, vienas kvailas (durnas). Po tėvo mirties išmintingieji broliai pasidalijo turtus, o kvailiui liko tik katinas. Kvailys su katinu nukeliavo į šalį, kurioje tokių gyvūnų nebuvo. Apsinakvojęs pas vieną šeimininką (gaspadorių), paprašė katiną įleisti pas avis. Ryte šeimininkas katiną rado negyvą, todėl jo vietoje kvailiui atidavė aviną su šilkinėm vilnom. Tada kvailys nukeliavo į šalį, kur nebuvo avinų su šilkinėm vilnom. Žmogus, pas kurį apsinakvojo, pakvietė į pirtį. Kvailys aviną pirtyje išmaudė, o paskui pririšo prie tvoros, kad išdžiūtų. Po to pirtin nuėjusios dvi žmogaus dukterys ir jų motina palietė aviną ir prilipo. Rytą kvailys išsivedė aviną ir nuogas moteris. Juos pamatė žydas degutininkas, kuris neištvėrė nesijuokęs, pliaukštelėjo botagu ir pats prie avino prilipo. Toliau eidami užėjo ant tilto, kuriuo einančius žmones gąsdindavo velnias. Velnias sukirto žydui per užpakalį su bizūnėliu ir taip pat prilipo. Po kurio laiko kvailys priėjo karalystę, kur karalaitė (karaliūčia) sakė tekėsianti už to, kuris ją prajuokinsiąs. Kvailys papasakojo, kaip viskas atsitikę – karalaitė pradėjo juoktis. Karalius iškėlė vestuves ir kvailys tapo tos šalies karaliumi. Po to aviną papjovė ir visus, kurie buvo prilipę, paleido.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 255-115 Sakmė – Del ka starkaus un nugaras juodas lapinys
Dėvui sutvėrus pasaulį (svietą), žmonės ėmė skųstis, kad gyvatės ir kitos bjaurybės esą nereikalingos, nes žmogui kenkiančios. Dievas surinko visas gyvates ir varles į maišą ir paprašė starkaus, kad į marias įmestų, tik liepė maišo neatrišti. Atsisėdęs pailsėti, starkus atrišo maišą ir viena gyvatė išlindo. Kol ją gaudė, tai ir visi kiti gyviai išsilakstė. Kai starkus apie tai papasakojo Dievui, tas kūreno krosnį (pečių). Dievas užpyko ir rėžė starkui per nugarą. Nuo to laiko starkus tapo gyvačių ir varlių priešu: kur tik sutinka, tuoj gaudo ir praryja.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 255-116 Pasaka AT 200 – Del ka šuva neapkinčia katės, e kate pelės
Kartą šuo parašė raštą (gromatą) ir paprašė, kad katė nuneštų jo draugui. Katė raštą pasidėjo palėpėje ir jį sugraužė pelės. Kai šuo katės paklausė, ar ji tą raštą atidavusi, katė nubėgo palėpėn, bet rado tik rašto skutelius. Nuo to laiko katė sau pažadėjo suėsti kiekvieną sutiktą pelę. Šuo ant katės tebepyksta iki šiol ir, vos tik pamatęs, veja.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 258-118 Sakmė – Apie vienų šykštūnų, katras pinigus miški kavadams užkeike
Šykštus senis, nenorėdamas, kad kam kitam pinigai po jo mirties atitektų, sumanė juos paslėpti. Miške iškasė duobę ir ėmė pinigus maišais iš namų nešti ir ton duobėn pilti. Kaimynų bernas senį pasekė ir, tam namo nuėjus, prisipylė pilnas kelnes pinigų (raudonųjų). Kai išgirdo senį sugrįžtant, įlipo į eglę. Senis likusius pinigus duobėn supylė ir suriko: U ū ū ū ū! Kiek toli mano balsas nueis, tiek giliai tegul mano pinigai nueina! Berno kelnės su visais pinigais prasmego skradžiai žemėn. Senis parėjo namo, o bernas ėmė pinigus kasti, tačiau pinigų vietoje terado tuščią ertmę. Taip liko bernas ir be pinigų, ir be kelnių.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 258-119 Sakmė – Apie vienų šykštūnų, katrų sūnus apgava
Turtingas, bet šykštus žmogus visą gyvenimą valgė tik duoną ir gėrė tik vandenį. Jis turėjo vieną sūnų, kuriam taip pat nieko nedavė. Kai žmogus ėmė sirgti, bijodamas, kad sūnus jo pinigų nepasiimtų, sumanė juos paslėpti. Sūnus tėvo vieno nepalikdavo. Kartą sūnus, apsimetęs, kad išeina dirbti, nuėjo į klojimą ir pasislėpė. Tada tėvas išėjo, iškasė duobę, supylė pinigus ir užkasęs tarė, kad pinigus būsią galima paimti tik atnešus devynias žmonių galvas. Viską matęs sūnus paklausė, kad gal ožkų galvas? Tėvas nesutiko, bet jiems besiginčijant nusileido ir pasakė, kad tiksiančios ir ožkų galvos. Šykštūnui grįžus namo, sūnus iš kaimyno pasiskolino pinigų, nusipirko devynias ožkas, nukapojo galvas ir išsikasė tėvo pinigus.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 259-120 Pasaka AT 921B – Apie vienų žmagų, katras su pačiu pinigus kase
Žmogus, eidamas naktį per mišką, pamatė pinigus degant. Pasižymėjo tą vietą ir pradėjo kasti. Jau atrodė, kad atkas, bet rado tik akmenį. Balsas iš miško pasakė, kad pinigus galėsiąs pasiimti tik atsivedęs tą, kas ištikimiausias. Žmogus atsivedė žmoną ir iškasė pinigus. Žmogus pasijuto pavargęs, todėl žmonos paprašė pinigus pasaugoti, o pats užmigo. Pas moterį atėjo gražus ponaitis ir atsinešė vienoj rankoj lazdą, o kitoj kapoklę. Jis jai patarė nukirsti senam ir negražiam vyrui galvą, o tada ištekėti už jauno ir gražaus. Žmona kirto vyrui per kaklą, bet ponaitis su lazda jai sutrukdė. Senis atsibudo, o ponaitis su pinigais dingo. Balsas pasakė, kad žmogus pinigų nepaimsiąs, nes žmona nėra ištikima – norėjusi nukirsti jam galvą. Reikėję atsivesti šunį.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 260-121 Sakmė – Apie tai, kaip vienai mergai radydavas pinigai paveiksli teliaka
Samdoma merga anksti ryte eidavo į dvarą kulti ir savo kultuvą nešdavosi. Kartą einant per beržynėlį, už jos sumykė teliukas, visas purvinas, apsimurgliavęs. Mergina pradėjo bėgti, bet ir tas paskui ją sekė ir tik prie dvaro pradingo. Kitą dieną teliukas paprašė nušluostyti snarglį. Supykusi merga jam šėrė su kultuvu – teliukas subyrėjo į pinigus. Mergina pinigų nepaėmė, bet dvare apie tai pasakė urėdui. Tas pinigų nerado ir, grįžęs, už apgavystę merginą apkūlė. Trečią kartą mergina šėrė teliukui ir išbirusius pinigus parsinešė namo.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 261-122 Sakmė – Kaip bernai ataneše gaspadoriui šunį supuvusį, e čia būta pinigų!
Girtas ūkininkas, važiuodamas iš turgaus namo, pamatė pinigus degant. Grįžęs liepė samdytiems bernams nueiti iškasti. Bernai atkasė supuvusį šunį. Pamanę, kad ūkininkas iš jų pasijuokė, dvėselieną įmetė per langą į jo gryčią. Šuo krisdamas subyrėjo į pinigus - pinigai atiteko tam, kam buvo skirti.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 262-123 Sakmė – Apie gračių su arklia kajam
Šeštadienio (subatos) vakarą vyrai iki vidurnakčio žaidė kortomis. Vienam žaidėjui suskaudo pilvą, todėl jis pasitraukė nuo stalo. Tada į gryčią įėjo ponaitis ir pradėjo prašytis naktigulto. Ponaitis paprašė leisti ir jam žaisti kortomis. Vyrai pajuto šaltį. Vienas vyras tyčia numetė kortą ir, pasilenkęs po stalu, pamatė, kad ponaitis su arklio kojomis. Visi išsibėgiojo. Ponaitis sugriebė vieną vyrą ir pradėjo smaugti. Tas ant kaklo turėjo škaplierių ir pradėjo ponaitį žegnoti. Kai gaidys sugiedojo, ponaitis arklio balsu nusižvengė pasakė, kad žmogaus laimė, o jo nelaimė, kad gaidys užgiedojo ir išskrido pro langą.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 264-126 Pasakojimas – Apie Raugų Urbaniukų
Jūžintų parapijoje yra didelis kalnas, vadinamas Ažnugariu. Kartą žmogus su nedideliu berniuku ten nuėjo grybauti. Kai užlipo ant kalno, pakilo viesulas ir užnešė žmogų prie eglės. Berniukas priėjo artyn ir pamatė, kad dėdės rankos viržiais prie eglės prisuktos, o kūnas visas juodas ir jis nebegyvas.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 264-127 Sakmė – Apie vienų bernaitį, katram iš nežinių pinigai papuola
Vienas bernas važiavo į vestuves (veseliją). Bevažiuojant pradėjo lyti, todėl palindo po klojimu. Belaukiant, kada nustos lyti, išgirdo, kad jaujoj šneka. Vienas balsas sako: „Man pinigai, tau katilas!“, o antras sako: „Ne, tau katilas, e man pinigai!“ Jiems taip besiginčijant, bernaitis ėmė ir pasakė, kad pinigai jam. Po ilgo ginčo balsas sutiko, kad pinigai bernaičiui ir liepė ateiti jų pasiimti. Vaikinas pabijojo įeiti ir nuvažiavo toliau. Per vestuves juodas vokietėlis pravėrė duris ir bernaičiui pasakė, kad jo pinigus kieme išpylęs – bernaitis pinigus susisėmė.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 265-128 Sakmė – Apie du braliu, katrie iškase pinigus
Du broliai, vakare važiuodami iš turgaus namo, pamatė degant pinigus ir išsikasė katilą raudonųjų. Pinigus norėjo pasidalinti, bet pro šalį važiavęs jų parapijos kunigas paprašė pinigus duoti pasaugoti jam – kitą rytą jis pinigus jiems padalinsiąs. Broliai pinigus supylė kunigui. Kitą dieną broliai nuvažiavo pas kunigą, bet jis pasakė tą dieną niekur nebuvęs. Tai patvirtino ir jo namiškiai su kaimynais. Broliai suprato, kad pinigus iš jų išviliojęs kunigu pasivertęs velnias.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 266-129 Pasaka AT 810A – Apie vienų gerų senelį
Labai geras senelis niekad nesikeikė. Vienas velnias su kitais susilažino, kad priversiąs senelį nusidėti. Seneliui basam einant į bažnyčią, o vyžas rankoje nešantis, velnias pasivertė į viesulą ir vyžas įmetė ežeran. Senelis pasakė, jog tai velnio darbas. Velnias pradžiugo senelį privertęs susikeikti, bet kiti velniai pasakė, jog žmogus tik pasakęs priežastį ir liepė žmogui nuostolius atlyginti. Velnias pas senelį pasisamdė tarnauti ir tris metus pas jį augino javus. Kai pro šalį važiuojančio pono šeši arkliai sustojo, velnias susilažino, kad kaulėta senelio kumelė jį geriau dvaran parvežtų. Ponas susilažino, o pralaimėjęs seneliui atidavė savo arklius ir tūkstantį rublių. Išeidamas velnias iš rugių pagamino gėrimą, kurį begeriant senelio kaimynams susisuko galvos. Visi ėmė keiktis ir daužytis, kad net seneliui pakaušį pramušė. Liuciperis velnią pagyrė už degtinės išradimą.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 271-132 Pasaka AT 312 – Apie devynius bralius ir vienų seserį
Gyveno devyni broliai ir sesuo. Sesuo ištekėjo ir išsikėlė gyventi į kitą vietą. Po kurio laiko, brolių pasiilgusi, pasiėmė devynias bandeles, verpstę, devynis kuodelius linų ir išvažiavo brolių aplankyti. Girioje susitiko devyniagalvį velnią, kuris pasakė ją pjausiąs. Sesuo jam numetė bandeles, verpstę ir linų kuodelius, bet velnias juos tuoj sudorojo, o po to surijo ir arklį su vežėčiomis. Sesuo įlipo į ąžuolą, bet velnias jį pradėjo graužti. Sesuo gegužės paprašė, kad ta nulėktų jos brolius pakviesti, bet broliai paukštę nuvarė. Tada sesuo paprašė, kad gegužė jiems nuneštų žiedelį. Jauniausias brolis pažino sesers žiedą. Visi devyni broliai nujojo į girią ir nukapojo velniui galvas.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 275-134 Pasaka AT 1176 – Apie vienų žmagų, katras velniui dūšių pažadėja ir paskui velnių apšidija
Neturtingas žmogus gyveno ant pono žemės. Kartą ponas jį pasikvietė ir liepė sumokėti duoklę. Žmogus pinigų neturėjo, o ponas jam liepė nors iš pragaro (peklos) pinigų gauti ir atnešti. Eidamas keliu, žmogus sutiko ponaitį, kuris jam pažadėjo duoti pinigų, jei žmogus po trijų metų jam atiduos sielą (dūšią). Žmogus sutiko. Po trijų metų žmogus savo pačiai liepė padaryti misos ir prišutinti pupų. Valgė per dienas pupas ir gėrė misą - jam išsipūtė pilvas. Kai velnias atėjo, žmogus liepė jam išsižioti ir po to sielos iš burnos nepaleisti. Žmogus priperdė velniui į gerklę, o tas susičiaupė ir išlėkė pro duris. Žmogus ilgai ir laimingai gyveno.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 277-135 Sakmė – Apie tai, kaip kai kadu geriau virves pirkt, ne duona
Neturtingas žmogus, pristigęs duonos, nuėjo pas turtingą kaimyną rugių pasiskolinti. Kaimynas nieko nedavė ir žmogų išvarė. Beeidamas namo, vargšas sutiko ponaitį, kuris jam davė keletą auksinių ir liepė nusipirkti virvę. Grįždamas su virve iš miesto, žmogus pamatė iškastą duobę ir, virves palikęs, įlipo į medį. Neužilgo pamatė, kaip jo kaimynas maišą pinigų atsinešė ir į tą duobę supylė. Kai tas nuėjo likusių pinigų atsinešti, žmogus išlipo iš medžio ir pasiėmė duobėje paliktus pinigus. Kaimynas pamatė, kad pinigai iš duobės dingę ir, radęs virvę, iš pykčio pasikorė ant epušės.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 279-137 Sakmė – Apie vienų bernaitį, katras saugaja papartį pražystunt
Bernaitis prie namų augino papartį ir kiekvieną švento Jono naktį (Jonines) laukdavo jį pražystant, bet velnias vis pirma jo žiedą pagriebdavo. Viena bobelė vaikinui patarė iš vakaro ties paparčiu pasitiesti baltą skarelę, užsidegti žvakę, atsisėsti ir niekur kitur nežiūrėti, tik į paparčio viršūnę. Vaikinas taip ir padarė. Naktį jį pradėjo baidyti visokios baidyklės, bet vaikinas niekur nesižvalgė. Kai pamatė ant žvakės šokantį juodą katiną, suriko: „Škeč talyn!“ Tuo metu paparčio žiedas nuriedėjo ant skarytės, bet jį pirmoji pagriebė pelėda. Tada iš visų pusių pasigirdo juokas ir bernaitis liko be paparčio žiedo.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 280-138 Sakmė – Apie vienų žmagų, katram paparčia žiedas inleke až apivarų
Šv. Jono naktį (per Jonines) žmogus ėjo per mišką. Vidurnaktį pražydo papartis ir užkrito už žmogaus vyžos apivaro. Žmogus pasidarė viską žinančiu. Beeidamas žmogus pavargo ir atsisėdo pailsėti. Kai nusiavė vyžą, paparčio žiedas iškrito, ir žmogus vėl liko nieko nežinantis.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 280-139 Sakmė – Kaip vienaj gryčiaj vis sakydava pra aukštinį: „Lėksiu!“
Vienuose namuose vakarais vis kažkas ant lubų pradėdavo trinksėti, atsikišdavo aukštinis, ir pradėdavo sakyti: „Lėksiu! Lėksiu!“ Žmonės bijodavo, todėl naktį išeidavo miegoti pas kaimynus. Kartą elgeta (ubagas) pasiprašė nakvynės. Naktį elgeta balsui atsakė, kad lėktų, jei nori – išlėkė krūva pinigų. Elgeta norėjo pasiimti pinigus, bet balsas pasakė, kad jie skirti šeimininko dukteriai. Kitą vakarą šeimininko duktė pasakė "lėk sau kad nori" ir pinigai išlėkė. Nuo tada niekas pro aukštinį nešaukdavo.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 289-143 Pasaka AT 934D – Apie vienų tėvų, katras turėja pinkius sūnus kareivius
Vienas tėvas turėjo penkis sūnus, bet jie visi turėjo išeiti į karą (vaiską). Kai paėmė jauniausiąjį sūnų, tėvas nusiminė ir išėjo iš namų, ketindamas nužudyti karalių. Vakare žmogus sustojo nakvynės pas turtingą ūkininką, kuriam tą naktį gimė sūnus. Naktį prie žmogaus priėjo senelis ir liepė eiti pažiūrėti, kuo tapsiąs ūkininko sūnus. Žmogus nuėjo prie vaiko ir pamatė, jog tas visas apkabintas ginklais. Tada senelis paaiškino, kad Dievas tą vaiką jau nuo gimimo paskyrė būti kareiviu ir žmogui liepė grįžti namo.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 314-153 Pasaka AT 791 – Apie vienų naktigultų Kristaus su makytiniais
Kartą Kristus su dviem mokiniais, Petru ir Jonu, vaikščiojo po pasaulį. Vakare sustojo viename mieste ieškoti naktigulto. Kristus pasiūlė eiti į parapijos elgetų prieglaudą (špitolę). Jonas buvo girdėjęs, kad smuklėje (karčemoje) vestuvininkai (veselninkai) su muzika linksminasi, todėl paprašė eiti ten. Smuklėje visi atsigulė į vieną lovą: Jonas prie krašto, Kristus vidury, o Petras prie sienos. Girti vestuvininkai nuėjo prie jų lovos ir sumanė pamatuoti, ar lovoje gulinčiųjų nugaros kietos. Pagriebė Joną ir prilupo. Jonas paprašė Kristaus pasikeisti vietomis ir atsigulė viduryje, bet antrą kartą vestuvininkai nusprendė prilupti gulėjusį viduryje – Jonas vėl gavo į kaulus. Tada Jonas pasikeitė vietomis su Petru, bet ir vėl buvo priluptas. Nuo to laiko Jonas niekada nekviesdavo nakvynės į smuklę.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 336-167 Pasaka AT 735A – Apie žmagų, katras tabakinin ragelin sava nelaimį inkiše
Gyveno du broliai: vienas turtingas, o kitas varguolis. Kartą abu susiruošė važiuoti į Rygą. Turtingasai pasikinkė riebų arklį ir prisikrovė visokių prekių, o varguolis pasikinkė prastą kumelę ir pasiėmė tik išbrauktų linų. Rygoje turtuolis viską pardavė ir gavo daug pinigų, o varguolis tik nusigręžė šalin ir viso turto neteko. Paprašė brolio, kad bent dvi grivinas vyžoms paskolintų, bet tas nesutiko. Išėjo varguolis namo pėsčias. Pradėjus temti, miške pamatė besiartinant didelį baltą žmogų. Kai tas priartėjo, varguolis paklausė, kas jis. Baltas žmogus atsakė esąs jo nelaimė. Varguolis nelaimės paprašė sumažėti, o kai ta visai sumažėjo, įkišo į tabokinį ragelį. Priėjęs malūną (melnyčią), ragelį įmetė į tvenkinį, o pats pasiprašė naktigulto. Malūnininkas (melnykas) jį priėmė, o kai išgirdo apie žmogaus vargus, davė arklį ir dešimt raudonųjų. Žmogus grįžo namo ir ėmė vis geriau gyventi, o po kelių metų pasidarė turtingas kaip brolis. Turtingasai brolis paklausė, kaip jis turtingu tapęs. Žmogus pasakė nelaimę į ragelį įkišęs. Tada brolis nuvažiavo pas malūnininką, iš tvenkinio ištraukė ragelį ir nelaimę išleido – nelaimė pasakė būsianti jo drauge ir išnyko. Nuo tada turtuoliui pradėjo nesisekti: arkliui pasibaidžius susilaužė koją, sudegė dvaras su visais turtais, ir jis liko labai neturtingas.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 338-168 Pasaka AT 1585 – Apie tai, kaip kadu neverta kitas makyt ta, kų pats žinai
Kartą žmogus nuėjo į turgų ir žydams pirkėjams pasakė namie turįs parduoti gražų jautį, nors jokio jaučio neturėjo. Penki žydai jautį pasakė pirksią ir kiekvienas sumokėjo dalį pinigų į rankas. Kai kitą dieną atėjo pas žmogų, tas pasakė jų nepažįstąs. Žydai žmogų apskundė ponui. Eidamas į teismą (sūdą), žmogus sutiko pono liokajų. Liokajus paprašė atiduoti pusę pinigų ir pasakė kaip elgtis pas poną. Kai ponas paklausė kaip viskas buvę, žmogus pakišo pono panosėn du suglaustus pirštus ir pasakė „Uššš!“ Ponas supyko ant žydų, kad pusgalvį atvedę ir išvarė visus lauk. Žmogui išėjus, liokajus jį pasivijo ir paprašė atiduoti žadėtus pinigus, bet žmogus tik prikišo pirštus panosėn ir pasakė „Uššš!“
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 346-173 Pasaka AT 763 – Pasaka, iš katras matam, kad pinigai – smertis
Vienas gudrus keliauninkas (mandraučiukas) ėjo keliu ir rado pinigus. Atsistojo prie tų pinigų ir visiems praeinantiems ėmė sakyti, kad pinigai – tai mirtis (smertis). Pro šalį važiavęs ponas su vežiku ir liokajum pinigus pasiėmė ir susipylė į vežimą. Kai nuvažiavo į krūmus, vežikas su liokajum poną nužudė ir pakišo po samanomis. Abu bijojo važiuoti į miestą be pono, todėl sutarė palaukti. Vakare vežikas nuėjo į miestelį nusipirkti maisto ir į ragaišį įdėjo nuodų. Liokajus pamatė vežiką sugrįžtant ir nušovė, o paskui suvalgė ragaišio ir krito negyvas. Taip išsipildė pinigus radusio žmogaus žodžiai.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 360-181 Pasaka AT 613 – Apie du braliu: sukčių ir teisingų
Du broliai, kurių vienas buvo artojas, o kitas muzikantas, išėjo į pasaulį (svietą). Priėję kryžkelę, perskaitė užrašą, jog tas, kuris suksiąs į dešinę, eisiąs teisybės keliu, bet turėsiąs daug vargo, o tas, kuris suksiąs į kairę, eisiąs suktybės keliu ir linksmai gyvensiąs. Artojas pasuko į dešinę ir ilgai klaidžiojo po mišką. Vieną kartą susitiko brolį muzikantą, kuris pasuko į kairę ir linksmai gyveno, pilnas kišenes visko prisikišęs. Artojas paprašė brolio, kad duotų valgyti, bet tas artojo paprašė už maistą atiduoti vieną akį. Artojas buvo labai alkanas ir sutiko. Po kurio laiko vėl brolį susitiko ir už bandelę antrą akį leido išlupti. Iš sopulio artojas apalpo, o kai atsigavo, išgirdo kažką aukštai kalbantis. Vienas balsas sakė, kad už devynių žingsnių esąs akmuo, o po juo gyvo vandens šaltinis. Antras balsas pasakė, kad sergančią karalaitę (karaliūčią) tik tas vanduo galintis pagydyti. Trečias balsas liepė apie vandenį niekam nesakyti. Po to trys paukštės nuskrido. Artojas susirado akmenį ir išsigydė akis, o po to tuo vandeniu pagydė karalaitę. Karalius už dukters išgelbėjimą artojui atidavė dukterį ir karalystę. Karalienė vyro ėmė prašyti, kad parodytų gimtinę. Jiems bevažiuojant per mišką, pasirodė apiplyšęs valkata. Arkliai pasibaidė ir išvertė karalių su karalienę į griovį. Karalius pažino brolį, davė jam maisto ir papasakojo apie gyvybės vandenį. Muzikantas pradėjo miegoti po brolio nurodytu medžiu. Kartą išgirdo kalbantis tris paukštes. Jos suprato, kad kažkas jų paslaptį išsiaiškinęs, todėl pagriebė po medžiu gulėjusį muzikantą, vieną koją pririšo prie vieno medžio viršūnės, kitą prie kito ir perplėšė per pusę.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 409-196 Pasaka AT 2021B – Vištyte ir gaidžiukas
Senelis ir senelė turėjo vištytę ir gaidžiuką. Bobelė gaidžiukui pasiuvo kelnytes, o vištytei sijonėlį (andaroką) ir išleido abu riešutauti. Gaidžiukas įlipo į lazdyną ir raško riešutus. Vištytė paprašė, kad ir jai bent kekelę numestų. Gaidžiukas metė ir išmušė vištytei akelę. Kai vištytė vėl paprašė numesti kekelę, gaidžiukas metė ir išmušė antrą akelę. Bobutė pradėjo gaidelį barti, kad vištytei akeles išmušęs. Gaidelis pasakė, kad jam lazdynas kelnytes perplėšęs. Lazdynas pasakė, kad jį ožka pragraužusi. Ožka pasakė, kad jos piemuo neganęs. Piemuo pasakė, kad šeimininkė jam bandelės neiškepusi. Šeimininkė pasakė, kad kiaulė tešlą prarijusi. Kiaulė pasakė, kad vilkas jos paršelį nunešęs. Vilkas pasakė, kad jo gerklė ne grąžtu gręžta, ne kaltu kalta, pagriebė paskutinį paršelį ir nubėgo miškan.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 413-200 Sakmė (AT 250A) – Apie vėžį
Dievas, sutverdamas vėžį, labai skubėjo ir užmiršo jam padirbti akis. Vėžys pradėjo atžagarai vaikščioti ir pasidarė priešgyna. Kartą kažkas Dievui pasakė, kad vėžįs neturįs akių. Dievas padirbo akis ir, pasišaukęs vėžį, pasakė jas įsidėti. Vėžys atsakė, kad, jei pirma nedavęs, tai dabar galįs kišti į šikną.
Teksto 1995 m. redakcija

Atgal