VIETOVĖS

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/vietove.php?ViId=10786&back=home

VIETOS VARDAS: Jūžintai

ŠALTINIS:
VĮ Registrų centras | LR Administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių registro išrašas (2004-10-15)

AUKŠTESNIS LYGMUO:
Jūžintai sen.

SUSIJĘ OBJEKTŲ FIKSACIJOS:
BsTB 7 223-3 Mitologinė sakmė apie drąsuolį, iškasusį numirėlį
Vieną kartą vakarodami žmonės gyrėsi savo drąsumu. Vienas atsirado, kuris sakėsi galįs parnešti iš kapinių numirėlį. Jis taip ir padarė. Kai parnešė, tai visi išsilakstė. Likęs drąsuolis vienas tingėjo numirėlį benešti atgal, numetė patvorin. Bet numirėlis staiga čiupo berną už rankos ir sakė dovanosiąs jam, jei numirėliui dovanosianti kaimynė, kurią nuskriaudė būdamas gyvas. Bernas ilgai maldavo moteriškės, net atlygino skriaudą, kol toji atleido mirusiajam. Tada ir velionis atleido jį iškasusiajam.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 7 225-5 Mitologinė sakmė apie mirusią marčią, kuri nubaudė kitą marčią už pavogtus žiedus
Vienoje gryčioje gyveno dvi marčios. Viena turėjo daug aukso žiedų. Ji susirgo ir mirė. Prieš mirtį kitos prašė, kad ją palaidotų su žiedais. Antroji taip ir padarė. Bet paskui pradėjo labai gailėtis ir nuėjusi į kapines iškasė numirėlę. Kadangi negalėjo numauti žiedų, tai nukirto su visa ranka ir parsinešė. Apie vidurnaktį atėjo numirėlė ir pradėjo dainuoti prie lango. Paskui įėjo į vidų, pasiėmė ranką ir pradėjo stipriai kamuoti gyvąją marčią, kad toji kitą dieną mirė.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 2 238-110 Pasaka AT 361 – Apie vieną žmagų, katras velniui trejus metus tarnava
Neturtingam žmogui, kuris gyveno ant nedoro pono žemės, mirė tėvas. Žmogus neturėjo pinigų laidotuvėms, o ponas dar paprašė sumokėti už žemę. Žmogus pagalvojo, kad nėra išeities, nors velniui dūšią parduok. Kaip mat prisitatė ponaitis, kuris pasakė duosiąs žmogui pinigų, jei tas išpildysiąs tai, ką jis liepsiąs. Žmogus sutiko ir pasirašė krauju iš mažojo pirštelio. Velnias jam liepė tris metus ant kelmo sėdėti ir nesikirpti plaukų, neskusti barzdos, nesipjaustyti nagų ir nesikeisti marškinių. Kai ponui pristrūko pinigų, kažkas jam pasakė, kad ant kelmo sėdintis žmogus jų daug turintis. Velnias žmogui pasakė, kad pinigų neduotų tol, kol ponas nepažadės už jo išleisti dukters. Velnias pavirto į piršlį ir jie kartu nuėjo pas poną. Vyresnioji duktė pasakė verčiau pasikarsianti, negu už tokio vyro tekėsianti ir, nubėgusi į mišką, pasikorė. Antroji duktė pasakė verčiau nusiskandinsianti ir ežere nusiskandino. Trečioji duktė už peršamo jaunikio ištekėjo. Po kiek laiko velnias pasirodė žmogui ir pasakė, kad jo tarnystė baigėsi – jie būsiantys svainiai (švogeriai), nes dvi pono dukterys velniui atitekusios, o viena žmogui. Tada žmogus nusikirpo plaukus, nusiskuto barzdą, nusipjaustė nagus, persirengė gražiais drabužiais ir tapo gražiu žmogumi.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 250-113 Pasaka AT 330B – Kaip Markų Kristus apdavanaja
Žmogus, vardu Markas (Markus), neturėjo nei gryčios, nei žemės. Tarnaudamas pas ūkininką, gaudavo kasmet po tris skatikus (verdingį) ir bandelę. Po trijų metų atsiėmė algą ir išėjo į pasaulį. Sutikęs tris elgetas (ubagu), visiems davė po tris skatikus ir bandelę. Eidamas toliau, pamatė ateinant dvyliką elgetų. Žmogus išsigando, kad neturės ko jiems duoti, todėl pasuko eiti per dirvas. Tie jį pasivijo ir pasakė patys jį apdovanosią. Vienas elgeta, kuris buvo Kristus, turėjo maišelį (terbą) ir lazdą. Markas pasakė, kad norėtų to maišelio. Kristus atidavė maišelį, į kurią galima įkišti tai, ką nori. Tada Markas paprašė lazdos. Kristus paaiškino, jog su ja galima prilupti, tereikia pasakyti: „Lazda, lupk!“. Tada Jėzus leido prašyti dar vieno dalyko. Vienas iš elgetų patarė prašyti dangaus, bet žmogus paprašė pypkės (liuikos), kurios negalima išrūkyti. Kiek paėjęs, Markas pasiprašė nakvynės dvare, kuriame vaidenosi. Šeimininkai išėjo miegoti kitur, o Markas ten liko vienas. Kai susirinko velniai, jis pasakė niekur neisiąs, kol savo pypkės nesurūkysiąs. Velnias paprašė pypkę duoti jam, bet pypkės negalėjo išrūkyti. Kai velniai norėjo žmogų griebti, tas paėmė maišelį ir liepė jiems sulįsti vidun. Kitą dieną Markas nuėjo kalvėn ir ėmė su kūju mušt, kol tie prižadėjo nebesivaidenti. Kai Markas numirė ir nuėjo į dangų, Petras jo nenorėjo įleisti pro vartus, nes tas Kristaus dangaus nepaprašęs. Markus liepė jam lįsti maišan ir pats dangun įėjo. Danguje susitiko Kristų ir, jo prašomas, Petrą paleido.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 309-151 Pasaka AT 400*+159*+(302) – Apie tris karaliūčias, į gulbes pavirtusias
Vienos girios pakrašty gyveno miško sargas su močia. Prie jų gryčios buvo tvenkinys, kur vis atskrisdavo trys gulbės. Nusileidę jos nusiimdavo plunksnas ir pavirsdavo gražiomis merginomis. Miško sargas pamilo jauniausią iš trijų. Motinos patartas, jis iškasė duobę, jos viršų apklojo velėnom ir pats toje duobėje atsisisėdo. Jauniausia iš merginų užlipo ant velėnos ir įkrito į duobę – miško sargas ją vedė, o plunksnas užrakino skrynioje. Mergina pasuko žiedą ir gryčios vietoje atsirado gražus dvaras. Po kurio laiko jiems gimė sūnus. Kartą marti paprašė anytos parodyti plunksnas. Kai anyta atvėrė skrynią – marti išskrido. Miško sargas pasiėmė sūnų ir išėjo žmonos ieškoti. Eidamas pamatė dvėselienos nepasidalinančius žvėris: liūtą (levą), kurtą, grifą (kriuoką) ir skruzdėlę. Miško sargas jiems dvėselieną padalino, o žvėrys už tai jį nunešė prie stiklo kalno, kuriame gyveno jo žmona. Stiklo kalną saugojo devyniagalvis šuo, bet žvėrys jį sudraskė. Kai miško sargo žmona pamatė vyrą, tėvo paklausė, ką tas darytų išvydęs žentą. Karalius atsakė, kad žentu apsidžiaugtų – karalaitė įleido vyrą su sūnumi ir žvėris.
Teksto 1995 m. redakcija

Atgal