VIETOVĖS
ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/vietove.php?ViId=12302&back=home&back=home
VIETOS VARDAS: Trumpaičiai
ŠALTINIS:
VĮ Registrų centras | LR Administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių registro išrašas (2004-10-15)
AUKŠTESNIS LYGMUO:
Skaistgiris sen.
SUSIJĘ OBJEKTŲ FIKSACIJOS:
BsTB 11 334-IV Laidotuvių rauda [Motina garbsto dukterį IV]
Motina garbsto mirusią dukterį. Klausia, kodėl apleido, kodėl numirė. Vaikščiodama paskui motiną, kalbindavo ją kaip gegutė sodely, o dabar nebekalbins. Augo kaip lelijėlė tarp trijų brolių, būtų užaugus graži, kaip gėlelė žydėjus.
[Motina garbsto dukterį]
BsTB 12 149-1 Pasaka AT 332+331 [Giltinė kūma]
Vargšas žmogus pakvietė giltinę kūma. Kai krikšto sūnus užaugo, ji liepė jam gydyti tuos ligonius, kurių kojų gale ji stovės ir pranešti apie mirtį, jeigu ji stovės prie galvos.
Susirgo kuningaikščio sūnus, o prie jo galvos atsistojo giltinė. Giltinės krikšto sūnus liepė padaryti ligoniui sukiojamą lovą, o pačią giltinę įviliojo į tuščią riešuto kevalą, uždarė ir pakabino kamine. Ten ji tris šimtus metų išbuvo ir labai sudžiūvo. Kai giltinės krikšto sūnui atsibodo gyventi, jis ją paleido, o ši vėl ėmė pjauti žmones.
Pasaka, tekstas redaguotas 2004
BsTB 12 156-38 Tikėjimas [Skaistyklos apibūdinimas]
Skaistykla yra ten, kur sielos kenčia; ugnyje, vandenyje, po slenksčiu, ugniakuryje, miške, kur du medžiai trinasi.
Tikėjimas, tekstas redaguotas 2004
BsTB 12 177-2 Pasaka AT 247 [Kiekvienam savas vaikas gražiausias]
Kitą kartą ponas Dievas liepė pelėdai atnešti iš visų paukščių gražiausią paukštelį. Pelėda nunešė savo vaikelį aiškindama, kad gražesnio už pelėdžiuką nerado.
Teksto 2004 m. redakcija
BsTB 12 177-3 Legendų pasaka AT 830C [Jei Dievas norės]
Žvirblis susisuko lizdą klojime, o gaspadorius panoro klojimą nugriauti. Žvirblis paprašė poną Dievą, kad negriautų klojimo, kol jo vaikai pliki. Ponas Dievas siuntė gaspadoriui nelaimes: nugaišo jautis, numirė sūnus. Kol žvirblis neišaugino savo vaikų ir gaspadorius neatsiklausė pono Dievo, klojimo nenugriovė.
Teksto 2004 m. redakcija
BsTB 2 97-41 Pasaka AT 947B*+737B* Apė laimes
Vienas žmogus gyvendamas neturėjo laimės, todėl išėjo jos ieškoti. Eidamas mišku rado trobelę ir įėjęs užlipo ant krosnies (kakalio) pailsėti. Vidurnaktį į trobą atėjo kelios gražios moterys ir ėmė šukuotis plaukus. Po valandos už lango pasigirdo balsas: Laimes, laimes, šimts mire, šimts gime... Laimės atsakiusios: Katrie mire gyvenimas atilsia, katrie gime laime... Kai laimės išėjo, atėjo kelios negražios apiplyšusios moterys. Balsui iš už lango vėl pasigirdus, tos atsakę: Katrie mire nelaimingi, katrie gime, tie vargingi! Viską girdėjęs vaikinas ėmė reikalauti pakeisti jo likimą, bet laimės pasakė to padaryti negalinčios, tik pažadėjo, kad jis gausiąs po turtingom laimėm gimusią pačią. Laimėm padėkojęs, vaikinas išėjo ir netrukus sulaukė piršlio, kuris jam piršo vienturtę turtingo ūkininko dukterį. Jis laukus visada sėdavo ant žmonos laimės ir jam gerai sekėsi. Kartą, žmonos prašomas, dalį pasėjo ir ant savo laimės, bet javai neužderėjo. Nuo to laiko visados viską tik ant žmonos laimės dirbo ir gyveno turtingai.
Teksto 1995 m. redakcija
BsTB 2 98-42 Pasaka AT 834 Kam kas lemta
Menkoje trobelėje gyveno vyras ir moteris. Vieną vakarą išėjusi į kiemą moteris pamatė, kad jų darželyje kažkas sužibėjo ir prisiminė, kad taip degantys pinigai. Kai apie tai papasakojo vyrui, tas pasakė, kad jų kasti neverta, nes jei būsią laimės lemti, patys ateisią. Tai išgirdo vienas gatve einantis kaimietis ir, pasiėmęs draugą, ėmė kasti atkasė apipuvusį šunį. Supykę paėmė tą šunį ir įmetė per langą į trobelę. Šuva kaip krito ant aslos ir atsirado jo vietoje krūva pinigų. Nuo tada tie žmonės paliko turtingi, o vyras vis pasakodavo, kad laimės ieškoti nereikia, nes ji pati ateinanti, jei tik yra pažadėta.
Teksto 1995 m. redakcija
BsTB 2 99-43 Pasaka AT 851 Apė laimingą jaunikaitį
Vieno karaliaus duktė buvo tokia mandra, kad niekas negalėjo jos perkalbėti. Tėvas sumanė ją išleisti už tokio pat mandro vyro, o jei kuris jaunuolis jos neperkalbėsiąs neteksiąs galvos. Nė vienas jaunikaitis negalėjo karalaitės pergudrauti. Tada pas karalaitę sumanė joti su pamote (močeka) gyvenęs jaunuolis. Pamotė nenorėjo jo leisti, kad jis kartais nesurastų laimės, todėl jam į arbatą įpylė nuodų. Jaunikaitis tą arbatą sugirdė šuniukui ir tas nudvėsė. Tada atlėkė du varnai ir pradėjo tą šuniuką lesti palėkę ant dirvos ir tie nustipo. Pastipusius varnus surado, išsikepė ir suvalgė dvylika išalkusių vagių, kurie po to taip pat išvirto. Tuo tarpu jaunikaitis, matydamas kas dedasi, iš džiaugsmo šovė į krūmus ir pataikė į stirną. Ją išskrodęs, rado negimusį stirniuką, kurį išsikepė ir suvalgė. Kai nujojo pas karalaitę, jai uždavė mįslę: Myls mylą mylėja, tas viens du, tiedu du dvyliką. Iš linksmybės ugnis stojos, nematantį nušovė, negimusį suvalgė. Karalaitė spėliojo, bet atspėti negalėjo karalius jaunikaitį apvesdino su karalaite ir atidavė karalystę.
Teksto 1995 m. redakcija
BsTB 2 100-44 Sakmė Apė laumes
Laumės turėdavusios geležinius nagus, kuriais žmones užplakdavusios. Iki šiol alksnių krūmuose suaugusias kernas vadina laumių rykštėmis. Lietuviai laumių bijodavę.
Vieną šeštadienio (subatos) vakarą žmonėms pirtyje išsipėrus, suėjo pertis laumės. Jas paerzinti norėjęs vaikinas nuėjo į priepirtį ir, pirtį prasidaręs, susiperdė. Laumės jį ėmė vytis. Vaikinas šoko per tvorą, nukrito ant akėčių ir pasidūrė.
Kartą vaikinas išjojo ganyti ir pamatė ateinant dainuojančias laumes. Išsigandęs raktu apsibrėžė aplink save ratą ir laumės jo negalėjo pasiekti. Viena laumė peržengė ribą ir jaunuolis ją įtraukė į ratą. Pargabentą namo laumę namiškiai įtaisė kamaraitėje girnas sukti.
Pamotė podukrai duodavo daug verpti, o jei ji visko nesuverpdavo per dieną, turėdavo dirbti ir naktį. Vieną šeštadienio vakarą podukra verpė iki vienuoliktos valandos. Išgirdusi bildesį, atidarė duris ir pas ją suėjo laumės, tarp kurių viena buvo apsisnarglėjusi. Laumės liepė tą apsisnarglėjusią pabučiuoti. Kai mergina tai padarė, laumės viską greitai suverpė, o pamotę susargdino.
Šieną grėbusi našlė pamiršo namo parsinešti kūdikį. Kitą rytą jį rado gražiai šilkuose suvystytą. Apie tai išgirdusi turtinga kaimynė tyčia savo kūdikį laukuose paliko kitą rytą vaikelį rado laumių nugalabytą.
Teksto 1995 m. redakcija
BsTB 2 135-56 Pasaka AT 613 Apie Teisybę ir Neteisybę
Kartą ėjusios per pasaulį (svietą) Teisybė ir Neteisybė. Beeidamos išalkusios. Abi turėjusios po kepalėlį duonos. Neteisybei pasiūlius, pirmiausiai suvalgė pusę Teisybės duonos. Kitą kartą Neteisybė vėl pasiūlė pirmiausiai Teisybės duoną pabaigti. Kai vėl išalko, Neteisybė pasakė savo duona pasidalinsianti tik tada, jei Teisybė atiduosianti akį. Išalkusi Teisybė buvo alkana, todėl sutiko. Kitą kartą už duoną Neteisybė paprašė antros akies, bet Teisybei jau nieko nedavė paliko alkaną, aklą po mišką klaidžioti. Todėl likęs priežodis, kad esanti teisybė ant svieto, tik kad be akių.
Teksto 1995 m. redakcija
BsTB 12 302-683 Giesmė [Aukštas kryžius Jėzaus mūkos]
Giesmelėje pasakojama apie Jėzaus kančią ir Mariją, kuri dengia baltu drabužiu sūnaus kūną. Kas giedos šią giesmelę, nemirs netikėta mirtimi ir nedegs pragare.
Teksto 2004 m. redakcija
BsTB 12 305-701 Liaudies medicina [Kaip gydyti vaiką nuo išgąsčio]
Kai mažas vaikas serga išgąsčiu, reikia bevardį pirštą perpjauti kryžkryžiais ir duoti vaikui gerti tą kraują.
Teksto 2004 m. redakcija
BsTB 12 306-710 Tikėjimas [Šuo bus su skauduliais, jei ės išmatas]
Šikant reikia saugotis, kad šuo neėstų išmatų, nes nuaugs skauduliais.
Teksto 2004 m. redakcija
BsTB 12 312-764 Pasakojimas [Apie šunvočių išgydymą]
Vienas žmogus buvo šunvotėmis nuaugęs ir niekas jam nepadėjęs išgyti. Kartą nuvežė obuolių prie bažnyčios ir padalijo ubagams, tai jam tuoj šunvočių ir nebelikę.
Teksto 2004 m. redakcija
BsTB 12 312-765 Tikėjimas [Norint surasti vagį, reikia laiku užpirkti mišias]
Norint surasti vagį, reikia užpirkti mišias, bet kol jis nėra perbridęs per vandenį arba nenusiprausęs burnos.
Teksto 2004 m. redakcija
BstB 12 313-770 Tikėjimas [Reikia sveikintis su pirštinėmis avys veisis]
Teksto 2004 m. redakcija
Atgal