VIETOVĖS

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/vietove.php?ViId=14409&back=home&back=home

VIETOS VARDAS: Šeduva

ŠALTINIS:
VĮ Registrų centras | LR Administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių registro išrašas (2004-10-15)

AUKŠTESNIS LYGMUO:
Radviliškis r. sav.

ŽEMESNIS LYGMUO:
Baltoji k.
Bebrujėliai k.
Butėnai k.
Dargužiai k.
Daukantai k.
Džiugoniai k.
Gimbogala k.
Kauleliškiai k.
Kurklaičiai k.
Kurkliai k.
Labučiai k.
Margavoniai k.
Paežeriai k.
Pakuteniai k.
Pavartyčiai k.
Prastavoniai k.
Puipiai k.
Riaubai k.
Rokoniai k.
Užuovėja k.
Užuožeriai k.
Vaiduloniai k.
Vaižgai k.
Vardukšniai k.
Velžiai k.
Vėriškiai k.
Vėžaičiai k.
Viešvilė k.
Žilioniai k.
Dakniškis vs.
Kulokynė vs.
Šeduva vs.
Šeduvos Miestas vs.

SUSIJĘ VIETOVĖS:
Šeduva, sen., , Radviliškio r. sav., Šiaulių apskr., Lietuvos Respublika

SUSIJĘ OBJEKTŲ FIKSACIJOS:
BsTB 2 203-94 Pasaka AT 791 – Kaip švintas Petras nuplika
Kartą Jėzus (Jezusas) su apaštalais šventuoju Petru ir Povilu buvo vestuvėse (unt veselijos). Vakare Jėzus su apaštalais atsigulė į vieną lovą: apaštalai iš kraštų, o Jėzus vidury. Šokti likę palaidūnai (palaistuviai) sumanė nupešti miegantįjį nuo krašto. Visi pripuolė ir ėmė šventajam Petrui pešti po vieną plauką nuo galvos. Jis, pabudęs iš miego, paprašė Jėzaus pasikeisti vietomis. Jėzus jį leido į vidurį. Tada palaidūnai nusprendė nupešti antrąjį ir vėl šventąjį Petrą apipešiojo. Petras paprašė Jėzaus pasikeisti vietomis dar kartą. Tuokart vestuvininkai apipešiojo Povilą. Jie visą naktį vis pešiojo visus iš eilės, o Petras vis prašė keistis vieta. Iš ryto šventas Petras atsikėlė visai nuplikęs, Povilas tik truputį apipešiotas, o Jėzus su visais plaukais ant galvos.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 203-95 Pasaka AT 2033 – Dungus griūv, žeme lūžt
Katinas, saugodamasis nuo lietaus, palindo po kopūstlapiu. Ilgai lyjant, prilijo pilnas kopūstlapis ir nulūžo. Katinas sumirkęs nubėgo, kalbėdamas: „Dungus griūv, žeme lūžt.“ Susitiko zuikį. Tas paklausė, kur katinas bėga? Katinas atsakė: „Dungus griūv, žeme lūžt.“ Zuikis pasakė, kad čia negerai ir pradėjo bėgti kartu. Taip prie jų prisidėjo lapė, vilkas ir meška. Meška, kiek pabėgusi, susimąstė ir liepė visiems tyliai paklausyti, o nieko neišgirdusi pasijuto apgauta. Ji sudraskė katiną, zuikį ir lapę. Vilkas pasiteisino, kad buvo apgautas taip, kaip ir ji. Meška išgirdo vilką teisybę kalbant ir paleido.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 206-96 Pasaka AT 650C – Titnagis
Tėvas turėjo labai stiprų sūnų, kad ką tik dirbdavo, nieko negalėdavo padirbti: viską sulaužydavo. Tėvas, neturėdamas iš jo naudos, nusiuntė mokytis pas kalvį, bet ir ten jo jėga buvo per didelė. Kokią geležį kalvis bepaduodavo, tas iš karto perkirsdavo. Tada kalvis jį išsiuntė į mišką anglių degti. Prie ugnies atlėkė devyngalvis slibinas (smakas) – stipruolis trimis kirčiais jo galvas nukirto ir, pailsęs, užmigo. Atsikėlęs pajuto troškulį ir atsigėrė iš upelio, kuris atsirado iš užmuštojo slibino kraujo. Stipruolio lūpa pasidarė tokia kieta, kad nebuvo galima įpjauti. Tada jis visas išsimaudė upelyje ir pasidarė tvirtas kaip titnagas. Grįžęs, paprašė kalvio nukalti lazdą ir išėjo į pasaulį (svietą). Priėjęs vietą, kur vyko lenkų mūšis su švedais, padėjo lenkams nugalėti. Po kurio laiko vėl priėjo Lenkiją, kur lenkai vėl su švedais kovojo. Stipruolis ir vėl padėjo lenkams nugalėti. Po mūšio pailso ir atsigulė pailsėti. Lenkų vyresnysis išsigando, kad stipruolis kitą kartą galėtų ir lenkų kariuomenę sumušti, todėl liepė jį nužudyti. Budeliai jį visaip puolė, bet jis nieko nejuto. Stipruolį vartydami, budeliai rado dvi minkštas kūno vietas po mentėmis, kurių jis nepasiekė upelyje prausdamasis, ir nužudė. Lenkai stipruolį iškilmingai palaidojo bažnyčios rūsyje.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 208-97 Sakmė – Kodėl dreb apušes laps ir be vėja
Judas (Judočius), pardavęs Jėzų (Jezusą) žydams, pasigailėjo taip padaręs ir panoro jį atpirkti. Žydų vyresnieji pasakė, kad pinigų jiems nereikia ir liepė su jais daryti, ką nori. Judas pinigus metė žydams ir išbėgo į mišką pasikarti. Medžiai jo neprisileido, tik epušė miegojo, todėl ant jos pasikorė. Kai epušė pabudo ir pamatė ant savęs kabantį Judą, išsigando ir pradėjo visais lapais drebėti. Iki dabar vis tebedreba.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 209-98 Sakmė – Kaip žmonys pradėja gerti arielko
Neturtingų tėvų sūnus panoro būti kunigu, bet tėvai nenorėjo jo leisti mokytis, nes nebuvo iš ko. Kartą vaikinas, visiems išėjus į bažnyčią, nuėjo į mišką. Ten jo drapanos pavirto kunigo drabužiais. Išėjus iš miško, tie drabužiai vėl dingo. Tai pasikartojo ir kitą savaitę. Vaikinas ėmė dar labiau prašyti leisti mokytis, bet tėvai nesutiko. Kai trečią kartą kunigo drabužiais apsirengęs vaikinas vaikščiojo po mišką, viską papasakojo sutiktam gražiam jaunikaičiui, kuris buvo Dievo siųstas angelas. Jaunikaitis vaikinui davė pinigų, liepė už juos nupirkti degtinės (arielkos) ir, davus tėvams išgerti, atsivesti į mišką. Sūnus nugirdė tėvus ir atsivedė į mišką. Jie ten išvydo sūnų su kunigo rūbais, išgirdo gražiai giedant paukštelius ir pagarbino Dievą už tokius stebuklus. Tėvai išleido sūnų mokytis kunigystės, o vėl sutiktas jaunikačiu pasivertęs angelas davė pinigų. Nuo tada žmonės pamatė degtinės naudą ir ėmė ją gerti, o po to taip įprato, kad kunigams prireikė šį įprotį drausti. Į kunigus sūnų galėdavo išleisti tik tas, kuris degtinės visai negerdavo arba gerdavo tik labai mažai.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 212-99 Pasaka AT 315+300 – Trys šuniukė: sidabra, auksa ir dieminta
Tėvas turėjo tris sūnus ir tris dukteris. Du sūnus ir dvi dukteris mylėjo, o vieno sūnaus ir vienos dukters nemylėjo. Mirdamas nemylimiems vaikams paliko jautį. Sūnui ir dukteriai išėjus iš namų, jautis liepė jį papjauti, užkasti, o po trijų dienų atkasus, nusukti ragą ir sutriūbyti tris kartus. Broliui ir seseriai taip padarius, atbėgo sidabro, aukso ir deimanto šuniukai. Visi apsigyveno trobelėje miške. Kartą broliui išėjus medžioti, sesuo pamilo ir įsileido vokietuką (vokiečiuką). Jie nusprendė nužudyti merginos brolį: vokietukas pasivertė į aguonos grūdą ir įkrito į arbatą, bet šunys ją išlaistė, pasivertė į blusą, bet šunys sudraskė patalus, pasivertė į adatą, bet šunys ją iškapstė. Tada vokietukas pasivertė į zuikį ir nuviliojo šunis į svirną ir juos uždarė už devynerių durų. Sesuo ir jos mylimasis pasakė brolį nužudysią. Tas paprašė prieš mirtį išsimaudyti pirtyje, o po to – leisti pagroti. Per tą laiką šunys pragraužė duris ir vokietuką sudraskė. Brolis seserį prirakino ir liepė priverkti pilną indą, su geležiniu rateliu suverpti geležinį kuodelį ir sunešioti geležines pirštines – tada jis jai atleisiąs. Po to brolis su šunimis iškeliavo. Kai priėjo karalystę, kurios karalius dukterį turėjo atiduoti slibinui (smakui), vaikinas pasakė ją išgelbėsiąs. Prie karalaitės jis rado liūtą (levą), mešką, vilką, lapę ir kiškį. Vaikinas nukapojo galvas trigalviui, šešiagalviui ir devyngalviui slibinui bei iš visų galvų išsipjovė liežuvius. Po kovos visi užmigo. Kažkoks jaunikaitis juos rado: nužudė miegantį vaikiną, pasiėmė slibinų galvas, karalaitę ir liepė jai sakyti, jog tai jis ją išgelbėjęs. Kai žvėrys pabudo, vilkas sugavo juodvarnį ir liepė atnešti gyvojo ir gydančio vandens. Žvėrys tuo vandeniu vaikiną atgaivino ir tada visi nuėjo į dvarą, kur jau vyko karalaitės ir apsišaukėlio vestuvės. Vaikinas parodė slibinų liežuvius ir vedė karalaitę, o apsišaukėlis buvo atiduotas žvėrims sudraskyti.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 222-101 Pasaka AT 774C – Nereiki skatika niekinti
Kartą senas žilabarzdis karalius su kitais ponais išėjo pasivaikščioti. Taip bevaikštinėdamas, rado ir į kišenę įsidėjo tris skatikus. Jaunieji ponai į tai pažiūrėjo su šypsena. Karalius, tai matydamas, virėjui liepė išvirti pietus be druskos. Susėdus visiems valgyti, nė vienas patiekalas nebuvo gardus. Tada karalius nusikirpo tris plaukus iš barzdos, padavė tarnui ir pasakė už juos parnešti druskos. Tarnui už barzdaplaukius niekas druskos nedavė. Po to karalius išsitraukė rastus tris skatikus – tarnas už juos parnešė tiek druskos, kad užteko visiems gardžiai pavalgyti ir dar liko kitam kartui.
Teksto 1995 m. redakcija

Atgal